Ispanai valgo tiek, kiek nori

Valgyk daug, skaniai, o svarbiausia - nepamiršk pasimėgauti kiekvienu kąsneliu. Tokios dietos ispanai siūlo laikytis visiems, kas nori džiaugtis gyvenimu.

Pirėnų pusiasalio valstybėje kartu stengiasi sugyventi daug skirtingų kultūrų - ispanų, arabų, katalonų, baskų... Kiekviena jų puoselėja skirtingas, magiškais ritualais viliojančias kulinarijos tradicijas, kurių Ispanijos Karalystėje nuo senų senovės buvo laikomasi tiek vargšų, tiek kilmingųjų gyvenime. Tad praverkime ispanų virtuvės duris ir paskanaukime.

Šafranas, alyvuogės ir jūros gėrybės

Čiobreliai, raudonėliai, petražolės, česnakai ir, žinoma, prieskonių karalius šafranas aitriai kutena kiekvienos ispanų šeimininkės nosį. Tai priedai, kurie ne tik suteikia patiekalui puikų aromatą, bet ir reguliuoja medžiagų apykaitą, gerina sveikatą.

Ispaniškus pietus sunku įsivaizduoti ir be alyvuogių. Keliaujant per Pietų regioną Andalūziją galima išvysti bekraštes alyvuogių plantacijas, kurios lyg tvarkingai išrikiuotos kariaunos driekiasi kalnų papėdėse. Prisirpusios vasaros karščiuose, kartais siekiančiuose net 50 laipsnių, žaliosios uogos keliauja į vietos fabrikėlius. Ten jos atrenkamos ir sūdomos, kitos naudojamos paties sveikiausio aliejaus gamybai. Pagal šio produkto pramonę Ispanija pirmauja pasaulyje.

Prieskoniai ir priedai - tai dar ne visos paslaptys. Labai svarbūs patys maisto produktai. Ispanijoje valgoma labai daug jūros gėrybių, ypač pajūrio regionuose. Tinkamiausias pavyzdys - garsioji paelja (paella), Valensijoje atsiradęs patiekalas. Didžiulėje keptuvėje (kai kurios gali būti daugiau nei metro skersmens) verdami ryžiai su krevetėmis, kalmarais, sepijomis, krabais bei moliuskais. Šis patiekalas paprastai gaminamas iškilmingomis progomis, švenčių dienomis. Nors gaminama iš baltų ryžių, paelija kartais būna juoda kaip derva, nes į ją pilamas rašalas (tinta) -taip vadinamas kalmaro kraujas.

Jeigu jau užsukote į Valensiją, neišvažiuokite neparagavę orčatos (horchata arba chufi). Tai gėrimas, labai panašus į pieną. Orčata spaudžiama tik iš Valensijoje auginamų to paties pavadinimo šakniavaisių ir puikiai malšina troškulį.

Skerstuvių šventės

Mėsos patiekalų tradicijos susijusios su 1492 metais, kai iš Pirėnų pusiasalio buvo išvaryti arabai. Švęsdami savo pergales ir protestuodami prieš musulmonų religiją, ispanai pradėjo miestelių aikštėse viešai skersti kiaules. Tai daroma iki šiol. Skerstuvių šventės dažniausiai vyksta per Naujuosius metus. Dabar tai tik miestelėnų pasilinksminimas, o XV amžiuje kaimynai ir draugai vieni kitus tikrindavo - ar tik nebus kuris musulmonas. Dėl to paskerstas paršelis buvo viešai siūlomas visiems praeiviams, o jo paragavusieji įrodydavo esantys katalikai.

Riebių lašinių ispanai iš tolo purtosi, tačiau pačios kiaulienos neatsisako. Kai kurie ruošimo būdai gali pasirodyti gan keisti. Štai sostinėje Madride labai populiari kiaulės kraujo dešra, o Salamankoje - ryžiai, pagaminti su karvės krauju.

Jaučio uodega

Ugningojo flamenko ir narsiųjų toreadorų žemėje Andalūzijoje XVIII amžiuje prasidėjo koridos, daugelio svetimšalių vadinamos žiauriomis šventėmis, per kurias žudomi raguočiai. Matadorams tenka kovoti su laukiniais buliais, sveriančiais iki 600 kilogramų. Vėliau jų išrūkyti kumpiai pakabinami parduotuvių lentynose ar baruose.

Kiekvienas mėsos mėgėjas patars apsilankyti Kordoboje ir paragauti tipiško šio miesto patiekalo - jaučio uodegos (rabo de toro). Viename barų paragavome - tenka pripažinti, skonis labai nenustebino, nes priminė lietuvišką kiaulės koją. Tačiau pietų stalas atrodė puikiai: lėkštė prikrauta tamsios garuojančios mėsos, keptos bulvės, taurė sauso raudonojo vyno, o visa tai paaštrinta temperamentinga flamenko muzika.

Populiariausios užkandėlės

Kepinant saulei ne visuomet norisi valgyti, pakanka tik lengvos užkandėlės, vadinamos tapa. Kas karštą dieną gali būti geriau už vėsų barą, kuriame prie lėkštės skrudintų krevečių ir taurės vyno gali pasišnekučiuoti su bičiuliu arba net nepažįstamu lankytoju. Tokios jaukios užeigėlės paplitusios visoje Ispanijoje, ypač Andalūzijoje. Jas atpažinti labai paprasta - virš durų dažniausiai puikuojasi užrašas „Taperia", viduje nosį kutena kaip girliandos sukabinti kiaulienos ir jautienos kumpiai, o sienas ramsto medinės vyno statinės.

Užkandėlės būna pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, Malagoje, esančioje Viduržemio jūros pakrantėje, moliuskai bei kalmarų žiedai, kepti tešloje, - vienas populiariausių gardumynų. Žemyno gilumoje jums gali pasiūlyti skirtingų rūšių sūrių, nedidelį bulvių ir daržovių troškinuką. Neretai tereikia užsisakyti vyno ar alaus, o užkandėlę atneša nemokamai.

Ši tradicija tokia paplitusi, kad kai kurie miestai organizuoja geriausių užkandinių rinkimus. Gražiausių Andalūzijos moterų mieste Kadize praėjusių metų rugsėjį vyko slapta akcija „Užkandėlių kelias". Ekspertai du mėnesius vaikščiojo po įvairius miesto barus ir prisistatę paprasčiausiais klientais išragavo net 170 skirtingų užkandų. Akcijos pabaigoje išrinkta geriausia metų užkandinė.

Tokio pobūdžio baruose lankytojus dažnai linksmina flamenko muzikantai. Savaitgaliais ar po karštų darbo dienų renkasi darbininkai, atvažiuoja gitaristų, šokėjų. Ugningos šventės vyksta iki pat ryto. Jose dalyvauti gali visi, kas nors kiek išmano flamenko meną, kiti džiaugiasi stebėdami.

Per siestą - nuo pirmos valandos iki popietės penkių - uždaromos parduotuvės, nutyla statybų kranai: visi pietauja arba snaudžia jaukiame pavėsyje. Gaivinamasi Ispanijoje itin mėgstamomis šaltomis sriubomis. Viena populiariausių - Andalūzijos gaspačo (gazpachd). Šis pomidorų, saldžiųjų pipirų, mėtos, česnako ir kitų ingredientų šaltasis kremas suteikia nepaprastai daug energijos.

Tos ispaniškos keistybės

Nenustebkite ispaniškame bare neradę peleninės. Rūkyti galite, o nuorūką paprasčiausiai meskite ant grindų. Dienos pabaigoje šeimininkas tik apsidžiaugs - lankėsi daug klientų. Ne mažiau keistai atrodė baskų užkandinė vienoje iš Barselonos miesto aikščių. Čia ant padėklų gulėjo pagaliukais perverti keptos mėsos, vištienos gabaliukai, virti kiaušiniai, alyvuogės ir daugelis kitų skanumynų. Visos vaišės svečiui pasiekiamos ranka. Gali valgyti viską, tik pagaliukus privalu dėti į atskirą lėkštutę. Vėliau barmenas juos suskaičiuos ir pasakys, kiek likote skolingi.

Asturijos regiono barai ir restoranai vietinius ir svečius traukia neįtikimais pasirodymais. Ant grindų gausu šlapių pjuvenų. Jos reikalingos virtuozams baro darbuotojams: paėmę mažytę stiklinaitę jie pripildo ją sidro, butelį laikydami iškeltą virš galvos, o indą - žemiau juosmens.

Pradedantiesiems dažnai tenka išlaistyti visą butelį, kol įpila vieną porciją. Štai tada ir praverčia pjuvenos - sugeria perniek nutekėjusį gėrimą ir neleidžia paslysti. Patyrę Asturijos pilstytojai šį triuką gali atlikti netgi stiklinaitę laikydami už nugaros.

Kaip sudeginamos blogos mintys

Turistų antplūdžio dar nepaliestoje Galicijoje gyvuoja paslaptingas degtinės gėrimo ritualas. Po bendros šeimos ar draugų vakarienės į didelį keraminį puodą įpilama litras degtinės, šiek tiek cukraus, įmetamos kelios citrinos žievelės ir trys kavos pupelės. Toks mišinys padegamas iš viršaus. Kiekvienas prie stalo sėdintis asmuo iš eilės pamaišo liepsnojantį gėrimą. Taip sudeginamos visos blogos mintys, nenusisekusių darbų graužatis ar meilės kančios. Maišoma, kol užges. Po to ugnies gėrimas pilamas į stiklines ir geriamas dar karštas. Tai draugystės ritualas.

Kitas keistokas vasaros kokteilis - tat tinto de verano. Į aukštą stiklinę įmetama ledukų, įpilama pusė raudonojo vyno, o kita pusė - paprasčiausio limonado. Šiam kokteiliui ispanai nenaudoja geros kokybės tauriojo gėrimo dėl dviejų priežasčių: nedera gadinti gerai išlaikyto produkto, be to, tai gali sukelti virškinimo problemų.

Kaip ragauti vyną?

Į šį klausimą padėjo atsakyti Mojinos miestelio vyndarys Jose Antonio Conde. Pripildžius trečdalį taurės, ją reikia gerokai pasukti, kad gėrimas siektų indo kraštus, tuomet pauostyti. Tai labai svarbu, nes kaip tik šiuo momentu galite pajusti pasislėpusius aromatus. Iškart po to gurkštelėkite ir paskalaukite burną vynu - taip atsiskleis pačios subtiliausios vyno savybės.

Ispanai vyną geria dažnai. Pietaujant ar vakarieniaujant ant stalo beveik visada rasi po taurę kiekvienam asmeniui. Bet vynas skirtas lengvai užsigerti, o ne be saiko lakti. Į gėrimo kultūrą žiūrima rimtai, kai kuriose šeimose netgi puoselėjama tradicija, kad vaikas pirmą kartą alkoholio paragauti turi ne su kiemo ar mokyklos draugais, bet su tėvais - šeimoje.

Lietuvos žinios 200501