Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių. -Viešpatie, - šmekštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: - žalty, ka darai? - Nešukauk! - sušnypštė ,,žaltys", išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą. - Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites. Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerute ir sulemenusi ,,Imk!" šmurkštelėjo į sijonėlį. šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai. - Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites. Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė: - Laimingai! Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusi gyvenima, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai. Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.