Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drože lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdeles nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako: -Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos... Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinejęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdele nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kuri esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį. Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!