Guaranių genties gardėsis

Kukurūzai yra grūdai, tačiau jų vaisiai, vartojami maistui nesulaukus brandos fazės, yra lyg ir daržovės. Juose daug angliavandenių, baltymų, riebalų, kalio, magnio ir fosforo. 

Pasaka

Užgriuvo sunkūs laikai. Iš miškų dingo žvėrys ir paukščiai, upėse nebuvo ką žvejoti. Net vaisiai ant medžių sudžiūvo, o nauji nebrendo. Žmonės badavo, nes dirbti žemės jie dar nemokėjo. Nebesigirdėjo juoko, tik alkanų vaikų verksmas. Jie žiūrėjo pro ašaras į kelią – ar neatneša tėvai kokio nors grobio. Tačiau medžiotojai iš miško grįždavo be nieko. Ir tada du draugai, gyvenę guaranių gentyje, kreipėsi į Didžiąją Dvasią. Jie krito ant kelių ir ilgai jos prašė, kad išgelbėtų žmones nuo žūties. Naktį prieš juos pasirodė Didžiosios Dvasios pasiuntinys ir pasakė, kad bus atsiųsta jiems maisto, tačiau Dvasia reikalauja aukos. „Bet mes nieko nebeturime”, – atsakė draugai. „Nieko, išskyrus savo gyvybes. Didžioji Dvasia duos žmonėms maisto, jei kausitės su manimi tol, kol vienas iš jūsų kris negyvas. Ar sutinkate?” – paklausė pasiuntinys. Jaunuoliai iškart sutiko. Kova prasidėjo. Du draugai aršiai kovėsi, krito žemėn, vėl kėlėsi ir puolė. Bet štai vieno jų širdis nustojo plakti. Likęs gyvas palaidojo draugą, ir ant jo kapo tuoj pat išaugo stiebas su burbuole, pilna auksinių grūdų. Indėnai iškepė iš jų paplotėlių. Maistas pasirodė esąs sotus ir skanus. Nuo tada žmonės pradėjo auginti maisą, arba, kaip vadinama šiandien, kukurūzus.

Tikrovė

Iš tikrųjų yra žinoma, kad indėnai dar nuo akmens amžiaus augino kukurūzus. Tačiau mokslininkai yra ir kitos nuomonės: kukurūzų sėklos į Ameriką buvo atvežtos iš Pietų Azijos. O dar kai kurie mano, kad maisas pirmiausia atsirado Afrikos žemėje.
Daugelyje tautų buvo manoma, jog kukurūzai turi stebuklingą galią. Indėnų vaisingumo deivė vaizduojama su dviem burbuolėm rankose. Sėjant ir nuimant derlių buvo atliekami ritualai deivei įsiteikti. Sėdami kukurūzus žmonės šalia grūdo į žemę įterpdavo ir žuvies gabaliuką – kaip dovaną deivei. Tik paskui įsitikino, kad nuo šių „dovanų” kukurūzai augo daug geriau. Štai taip pirmykščiai žemdirbiai, patys neįtardami, naudojo trąšas. Kad ir kaip ten būtų, šiandien rasti kukurūzų jų „laukiniu” pavidalu sunku. Be to, tapę „naminiai”, jie negali tęsti savo giminės be pagalbos tų, kurie juos augina. Kaip tai suprasti? Ogi taip: jeigu žmogus nesurinks subrendusių burbuolių, neišlukštens iš jų grūdų ir nepasės, kukurūzai išnyks nuo žemės paviršiaus: augalas prarado savybę daugintis pats savaime.

Mūsų amžiai

Jau pirmuosius europiečius, įžengusius į Amerikos žemę, nustebino lygios, aukštos augalų eilės. Grįžęs iš savo istorinio plaukiojimo, kukurūzų burbuolių, kaip dovaną, Kolumbas atvežė Ispanijos karaliui. Tai buvo XV amžiaus pabaigoje. Visą karališkąjį dvarą nustebino dideli anksčiau nematyti grūdai. O jau po kelių dešimtmečių kukurūzai buvo sėjami visose Viduržemio jūros šalyse. Iš čia jie pateko į kitas Pietų Europos valstybes. Dėl jų auginimo mūsų platumose kaip anekdotas pasakojamas absurdiškas Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo paskelbtas kukurūzų vajus. Pabuvęs Amerikoje ir pamatęs, kiek daug ten išauginama kukurūzų, nusprendė jais apsodinti visą šalį. Kas iš to išėjo – nesunku atspėti, nes ši kultūra subręsta tik šiltuose kraštuose. Lietuvoje kukurūzai auga tik kaip žalia masė, kurią geriausiu atveju galima naudoti tik galvijų silosui. Taigi, „laukų karalius” Centrinėse ir Šiaurės šalyse neprigijo. Tačiau valgomi jie visame pasaulyje. Ir ne tik kaip duoninis augalas. Be miltų ir grūdų, iš kukurūzų gaminamas krakmolas, cukrus, aliejus, spiritas.
Jų susmulkintais lapais ir nesubrendusiomis burbuolėmis minta galvijai, dedama į paukščių lesalą. Štai kiek naudos iš augalo, kurį „prijaukino” indėnai.
Labiausiai paplitę gaminiai iš kukurūzų – šiaurinėje Italijos dalyje (čia jie vadinami polenta) ir Pietų Amerikoje.

Išsikepkite ir jūs paprastos kukurūzų duonos

Štai ko reikia vienam kepalui: 1,5 stiklinės miltų, 3 šaukštelių kepimo miltelių, šaukštelio druskos, 1 stiklinės kukurūzų miltų, 2 šaukštelių cukraus pudros, 2 išplaktų kiaušinių, 1,5 stiklinės pasukų, 0,4 stiklinės aliejaus, 50 g ištirpyto sviesto.

Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, druską, kukurūzų miltus ir cukrų. Viduryje padarykite duobutę ir supilkite kruopščiai atskirame inde išmaišytus kiaušinius, pasukas ir aliejų. Tešlą išminkykite, sudėkite į skardą, išteptą sviestu, sulyginkite paviršių. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 25 minutes, išimkite, vėl aptepkite sviestu ir dar kepkite 15 minučių.

Trinta konservuotų kukurūzų sriuba

Reikės: 1 dėžutės kukurūzų, 2 šaukštų miltų, 4 šaukštų sviesto, 3 stiklinių pieno.

Kukurūzus sumalkite mėsmale, sudėkite į puodą, užpilkite 3 stiklinėmis vandens ir užvirinkite. Atskirai su 2 šaukštais sviesto pakepinkite miltus, atskieskite karštu pienu, užvirinkite ir, sumaišę su kukurūzais, virkite 20 minučių. Tada pertrinkite per sietelį, padruskinkite ir sudėkite likusį sviestą.

pagal žurnalą “Namai pagal mus” 2003 spalis Nr.37