Gydomosios žolelių arbatos

Nuo senų senovės žmonės gydydavosi žolėmis, toks gydymo metodas populiarus ir šiandien. Tik retas mūsų pažįstame reikalingus augalus ir juos surenkame patys. Šį darbą paprastai patikime tuo užsiimantiems žmonėms. Fitoterapija vis dažniau gelbsti gydant vaikų ligas. Yra dvi tokio populiarėjimo priežastys – žolelės veiksmingos, jų nepageidaujamų poveikių tikimybė kur kas mažesnė. Deja, ne visas ligas ir ne visada galima gydyti tik augaliniais preparatais. Kita vertus, perdozuoti augalinės kilmės vaistus taip pat pavojinga, o nusipirkę įvairiausių arbatų dažniausiai rasite tik suaugusiesiems nurodytas dozes. Ar galima savarankiškai nustatyti augalinių preparatų dozes vaikams, atsižvelgiant į vaiko amžių ir svorį? Iš principo – taip. Tereikia apskaičiuoti, kokia preparato dozė rekomenduojama vienam kūno masės kilogramui (suaugusiojo dozę padalyti iš 70) ir padauginti iš vaiko svorio.

NUO KOKIŲ LIGŲ GALIMA GYDYTIS ARBATOMIS

Tai vienas sudėtingiausių klausimų. Iš principo turbūt nėra ligos, kuriai gydyti žolininkai neturėtų ko pasiūlyti. Be abejo, tai gali būti vienas koks atskiras augalas, o gali būti augalų mišinys. Čia jau reikia žinoti daug. Bet jei kreipsitės į bet kurią vaistinę, jums greičiausiai pasiūlys standartinius augalinių arbatų mišinius. Vaistažolių arbatos gaminamos iš kelių rūšių išdžiovintų, susmulkintų ir sumaišytų vaistinių augalų dalių, pasižyminčių panašiomis gydomosiomis savybėmis.

Bet kokia augalinės kilmės arbata gali būti pavadinta fitoarbata. Jums nebūtina mokytis visų arbatų pavadinimų, juolab kad pastaruoju metu vaistažolių mišinius gaminančios įmonės sugalvoja skirtingus pavadinimus savo produkcijai. Paprašykite vaistininko parodyti reikiamo poveikio arbatas ir pasirinkite tinkamiausią.

PROFILAKTIKA AR GYDYMAS?

Ir viena, ir kita. Itin naudinga vartoti augalinius preparatus profilaktiškai. Pavyzdžiui, žmonėms, kurie serga gastritu, kurių rūgštingumas sumažėjęs, rudenį ir pavasarį rekomenduojama gerti melisos, ramunėlių, gysločio ir mėtų arbatų. Bet kokiu atveju gydymasis arbatomis efektyviausias tuomet, kai liga dar nėra įsisenėjusi. Niekada nesigydykite savarankiškai, kol gydytojas neįvertins ligos sunkumo. Galų gale juk yra tokių ligų, kurios imituoja visai kitą negalavimą.

PAČIŲ RUOŠTOS VAISTAŽOLIŲ ARBATOS

Žolininkai pripažįsta, kad geriausios vaistažolių arbatos tos, kurias paruošiate patys. Dabar idealus laikas įvairiausioms gydomosioms žolelėms rinkti ir džiovinti, tad šį kartą – apie kelis gerai žinomus ir Lietuvoje paplitusius vaistinius augalus, kurių visiškai nesunkiai galite prisirinkti patys.

Plačialapis gyslotis

Tai Lietuvoje labai paplitęs ir visų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų puikiai žinomas augalas. Dar vaikystėje susižeidę kelį kieme ieškodavome būtent gysločio lapų žaizdai gydyti. Šis gyvasis tvarstis auga visur – pievose, grioviuose, miškuose, netgi miestuose. Gyslotis žydi gegužės–rugsėjo mėnesiais, tad šiuo metu pats laikas jį rinkti.

Surinkti gysločiai džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje. Iš šviežių, nedžiovintų lapų gali būti spaudžiamos sultys.

Gysločių lapai pasižymi geru uždegimą slopinančiu, dezinfekuojamuoju, bakteriocidiniu poveikiu, o sėklos – vidurių laisvinamuoju poveikiu.

Preparatus iš gysločio žmonės nuo seno vartojo ir susirgę bronchitu, stipriai kosėdami, taip pat norėdami palengvinti skrandžio negalavimus – gastritus, dvylikapirštės žarnos opaligę, skrandžio uždegimą, esant sumažėjusiam rūgštingumui.

Ūminiam ir lėtiniam gastritui bei skrandžio opai gydyti

Šviežius plačialapio gysločio lapus supjaustyti, sumaigyti, išspausti. Gautas sultis sumaišyti lygiomis dalimis su medumi, pavirinti 20 min. Laikyti gerai uždarytame inde. Vartoti po 2–3 šaukštus ryte ir vakare prieš valgį.

Svarbu atsiminti, kad sulčių vartoti negalima, jeigu rūgštingumas yra padidėjęs.

Paprastoji jonažolė

Jonažolė – daugiametis žolinis augalas. Auga miškuose, pievose, šlaituose, pamiškėse, mėgsta saulėtas vietas, o žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.

Jonažolės žolė renkama žydėjimo pradžioje. Tik surinkus žaliavą reikia skubėti džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose ar džiovykloje, kitaip ji pajuoduos.

Jonažolė turi nemažai vitamino C, karotino bei eterinių aliejų. Ji pasižymi puikiu antiseptiniu, uždegimą slopinančiu, sunkiai gyjančias žaizdas gydančiu poveikiu. Šį augalą galima vartoti ir kaip tonizuojamąjį ar antidepresinį preparatą.

Jonažolės preparatais gydomos ir žarnyno trakto ligos: žarnyno ar skrandžio opaligė, gleivinių uždegimai, taip pat inkstų, kepenų, šlapimo pūslės ligos, gingivitas, stomatitas, nudegimai, hemorojus.

Nuotaikos sutrikimams (depresijos epizodams) gydyti

1–2 šaukštelius susmulkintos jonažolės žolės užpilti 250 ml verdančio vandens, palaikyti 10–15 minučių, ataušinti ir perkošti. Gerti po 1 stiklinę iš ryto ir vakare.

Svarbu atsiminti, kad preparatų vartoti galima ne ilgiau kaip mėnesį. Be to, jonažolės preparatai gali sąveikauti su kai kuriais vaistais.

Paprastoji takažolė

Takažolė – vienmetis augalas, augantis laukuose, taip pat įvairiose neįprastose vietose, tokiose kaip kiemai, pakelės ar takų pakraščiai.

Takažolė žydi birželio–spalio mėnesiais.

Renkama vaistingoji medžiaga – žolė, ji, nupjauta palei šaknis, džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje.

Šis piktžole vadinamas augalas turi tikrai nemažai gydomųjų medžiagų: flavonoidų, vitaminų C, K ir kt. Takažolės preparatai vartojami stabdant kraujavimą, malšinant skausmą, taip pat kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti, atsikosėjimą lengvinanti priemonė.  Esant gleivinių uždegimui, žolės nuoviru galima skalauti burnos ertmę ir gerklę.

Nuovirais labai gerai gydyti odos ligas: votis, spuogus, egzemas, dermatitus, podagrą. Takažolės nuoviru galima skalauti plaukus – skatina augimą, naikina pleiskanas.

Esant inkstų akmenligei

Sumaišyti 50 g takažolės žolės, 30 g jonažolės žolės, 20 g paprastosios rykštenės žolės, 50 g petražolės lapų su šaknimis. Šaukštą mišinio užplikyti 400 ml verdančio vandens, palaikyti šiltoje vietoje 45–60 min., perkošti.

Gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną.

Sėjamoji aviža

Šis augalas Lietuvoje auginamas ir žinomas jau nuo senųjų amžių ir yra labai paplitęs visoje šalyje.

Žydi birželio–liepos mėnesiais, o grūdus subrandina rugpjūčio mėnesį. Ruošti žaliavai tinkama tiek žolė, tiek grūdai.

Žolė pjaunama plaukėjimo fazėje ir iškart džiovinama 40–50 laipsnių temperatūroje, vėliau susmulkinama.

Paruošta žaliava sudedama į audinio ar popieriaus maišus ir laikoma sausoje tamsioje vietoje, gali būti vartojama vienerius metus.

Avižų žolės arbata vartojama kankinant nemigai, puikiai tinka nervams raminti, artritui, reumatui, podagrai gydyti, skatina prakaitavimą ir šlapimo išsiskyrimą.

Šiaudai naudojami vonioms nuo sąnarių uždegimų, odos, kepenų ligų, reumato.

Avižų šiaudų vonia

1–1,5 kg šviežių šiaudų užpilama 5 l karšto vandens ir virinama 30 min. ant silpnos ugnies. Nuoviras perkošiamas ir supilamas į vonioje paruoštą vandenį, kurio temperatūra turi būti 37–38 laipsniai. Procedūra trunka apie 20–25 min.

Paprastoji linažolė

Paprastoji linažolė – labai Lietuvoje paplitęs augalas, augantis laukuose, palaukėse, dirvonuose, šlaituose, pakelėse. Žydi birželio–liepos mėnesiais, šiuo metu ir renkama jos žaliava – žolė.

Pjaunama būtinai sausą dieną, vėliau džiovinama pavėsyje plonu sluoksniu ant patiesalo, kartais atsargiai pavartant.

Žaliava laikoma audinio arba popieriniuose maišuose, sausoje, tamsioje vietoje ir yra tinkama vartoti 1 metus.

Linažolės preparatai vartojami odos ligoms, hemorojui gydyti. Jie skatina šlapimo, prakaito, tulžies išsiskyrimą, veikia nuskausminamai, slopina uždegimą, gerina skrandžio bei žarnyno veiklą. Kompresai vartojami gydant egzemas, dedervines, spuogus.

Senoliai linažolę vartojo nuo dusulio bei mažakraujystės.

Užpilas kompresams

2 šaukštai susmulkintos žolės užpilama 0,5 l vandens ar pieno ir pavirinama 10–15 min. ant silpnos ugnies. Nukošiama.

Dėmesio: linažolės gydymo kursą skiria gydytojas.

„Sveikas žmogus“
Panevėžio balsas