Ištarkite „cheese“

Tikrą itališką sūrį reikia ragauti tik Italijoje. Su duona, figomis, pasta ar vien tik prie vyno.

„Jeigu susapnavote, kad valgote sūrį, laukite nusivylimų, nemalonumų ir dvasinių nuopuolių“, - tvirtina Milerio sapnininkas.

Su Mileriu sunku nesutikti – sūrį reikia valgyti tikrovėje.

Tuo labiau jeigu tai pražilęs nuo brandos parmidžanas redžanas su DOP antspaudu ar sniego baltumo, nuo išrūgų blizganti, vos prieš dvylika valandų gimusi mocarela di bufala.

Apie nusivylimą ir nemalonumus net kalbėti neverta, o veidas savaime įgauna palaimingą išraišką, tarsi tartum taip fotografų pamėgtą žodį „cheese“.

Itališki sūriai - o rankinių „Bottega Veneta“ tėvynėje jų priskaičiuojama per keturis šimtus pavadinimų - prieš kvepalų „Chanel“ tėvynės sūrius turi vieną neginčijamą privalumą: jų pavadinimus nesunku prisiminti ir ištarti.

Pavyzdžiui: grana padanas, gorgonzola, pekorinas, maskarponė, aziagas, kačokavalas, taledžas, provolonė, rikota ir dar kartą mocarela ir parmidžanas - tiesiog akivaizdžiai gali pajusti, kaip užverda temperamentas ir kyla apetitas!

O kaip kaista vidus ir siela išdainuoja natą si!

Belieka įsiminti šios dainos žodžius ir kuo dažniau uždainuoti.

O norintiems pagreitinti įsiminimo procesą, patartina neskubiu autostopu kirsti Apeninų pusiasalį iš šiaurės į pietus ir atgal, dažnai sustojant vietinėse triukšmingose tratorijose.

Ir būtina kiekvienoje paprašyti pastos, picos, salotų, fokačios, baklažanų, rizoto, raviolių ir dolčės deserto, pagaminto su vietiniu sūriu (užeigos šeimininkai tučtuojau po vietovę paleis gandą, kad pas juos atvyko „revizorius“, ir koks nors juodaakis Džulijano tučtuojau patieks į stalą grafiną naminio raudonojo vyno užeigos sąskaita).

Beje, galima pasitenkinti vien kelione į Apuljos regioną, kur nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio vyksta sūrių festivalis: kalnai galvų saldoko avies pieno pekorino, pilvoti puodai su maskarpone, kvapni dviejų mėnesių gorgonzola žydromis gijomis ir sidabrinėje folijoje, piramidės grūdėtos rikotos, be kurios lazanija ne tikra lazanija.

Beveik visi sūriai - naminiai, didžiulės šeimos rankų darbo; dalis šios šeimos narių stovi čia pat už prekystalio, kviečia ragauti ir paleidžia tik pasiekus taikaus sotumo ir lengvo linksmumo būseną.

Nesunku patikėti, kad tokių sūrių, duonos ir vyno skonį prisiminsi ilgam, o gal net visą gyvenimą, o paskui svajosi, kad tokia šventė niekada nesibaigtų.

Italai sugeba gyventi be įmantrių reveransų ir džiaugsmingai.

Tai ir yra jų „cosa nostra“, kas išvertus iš italų kalbos būtų „bendras reikalas“. Visų bendras reikalas.

Vadinasi, ir jūsų.

I.D.
http://www.klaipeda.daily.lt