Karai dėl maisto

Kylančios produktų kainos žmoniją grąžina į pirmykščius laikus, kai gentys tarpusavyje kovojo ne dėl įtakos, valdžios ar turtų, o dėl maisto

Vos prieš ketverius metus Lietuvai stojant į ES, smulkiesiems žemdirbiams buvo pasiūlyta pinigų, kad tik šie neaugintų karvių, nesėtų rugių ir nesodintų bulvių. Žodžiu, nebūtų konkurentai didiesiems Senojo žemyno ūkininkams.

Maisto produktų Europoje kol kas netrūksta, bet jų kainos varo į neviltį ne tik lietuvius. Pasaulio bankas įspėjo: augant maisto kainoms pasaulyje didėja socialinė įtampa, ji netrukus gali virsti kariniais konfliktais. Tokia grėsmė reali. Kylančios maisto produktų kainos jau piktina JAV, Europos gyventojus, o trečiojo pasaulio šalių žmonės atsidūrė ties bado riba.

Daugėja alkanųjų

Oficialiai teigiama, kad maisto stygiaus pasaulyje dar nėra, tačiau besivystančiose ir trečiojo pasaulio šalyse, kuriose daug žmonių gyvena ties skurdo riba, jau dabar kyla streikai ir netgi žūva žmonės, o šalių vyriausybės priverstos ieškoti būdų, kaip išmaitinti varguolius.

Pasaulio maisto programa (WFP), kuri yra didžiausia organizacija, besirūpinanti badaujančiais žmonėmis, apskaičiavo, kad norėdama išdalyti tą patį maisto kiekį kaip pernai, tam papildomai turi skirti 700 mln. JAV dolerių. Tačiau alkstančiųjų pasaulyje daugėja – pabrangus maistui vis mažiau minimalias pajamas gaunančių žmonių gali įsigyti pakankamai maisto sau ir savo šeimoms.

Kylančios kainos išprovokavo masinius streikus Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Latvijoje. Prekyba ryžiais normuojama ne tik Azijos šalyse, bet ir kai kuriose prekybos vietose JAV.

Kodėl maistas brango?

Pasaulyje maisto kainos ėmė kilti po 30 metų, kai žemės ūkio produkcija nuolat pigo, o valstybės buvo priverstos įvesti ūkininkų skatinimo priemones, kad tik šie nesitrauktų iš žemdirbystės.

Ieškant priežasčių, kodėl brangsta žemės ūkio produkcija, išryškėjo kelios svarbiausios, nulėmusios maisto kainų bumą būtent praėjusiais metais. Tai subsidijuojama biodegalų gamyba, pras

tos oro sąlygos didžiausiose šalyse, eksportuojančiose žemės ūkio produkciją, sumažėjusios atsargos, JAV dolerio nuvertėjimas, brangstanti elektros energija, nafta ir kai kurių šalių įvesti žemės ūkio produkcijos eksporto apribojimai.

Dėl šių priežasčių pasaulio rinkoje kukurūzų kaina nuo 2007ųjų kovo iki šių metų kovo išaugo 31 proc., ryžių – 74 proc., sojų – 87 proc., kviečių – 130 proc.

Kainos pakilo ir dėl kitų aplinkybių: didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus, mažėjančių žemdirbystei skirtų plotų, kaip ant mielių augančio besivystančių pasaulio šalių gyventojų vartojimo, besikeičiančių žmonijos mitybos įpročių.

Visa tai reiškia, kad mažos maisto produktų kainos, ko gero, jau visam laikui liks tik istorija.

Degalai ar maistas

Biodegalų gamyba tapo bene pagrindiniu atpirkimo ožiu maisto kainų augimo istorijoje. Ten, kur kadaise plytėjo javų, kukurūzų, daržovių laukai, dabar auga biodegalams naudojamos kultūros. Ūkininkams Europoje ir JAV labiau apsimoka auginti biodegalams, o ne maistui skirtus augalus, nes už pirmuosius gaunami ne tik pinigai iš supirkėjų, bet ir subsidijos.

Europos Komisija (EK) akcentuoja kitas maisto brangimo priežastis ir sako, jog niekada nebuvo tikslo bet kokiomis sąlygomis pasiekti, kad biodegalai sudarytų ne mažiau kaip 10 proc. visų degalų. Tačiau ar galėjo būti taip, kad EK, pastaruoju metu susikoncentravusi į klimato kaitos problemas, neįvertino visų grėsmių ir galimų padarinių?

„Iš tiesų 10 proc. biodegalų reiktų siekti tam tikromis sąlygomis. Būtina užtikrinti, kad gamyba neturėtų žalingo šalutinio poveikio, būtų patikima ir galėtų būti sėkmingai vykdoma“, – teigiama EK pranešime ir kartu pripažįstama, kad tik dabar mąstoma apie biodegalų gamybos įtaką kitoms gyvenimo sritims.

Tačiau ES neketina keisti biodegalų gamybos skatinimo sistemos. Veikiau atvirkščiai, tiesiogines išmokas ūkininkams siūloma pradėti riboti, o sutaupytas lėšas nukreipti sprendžiant klimato kaitos problemas.

ES nekalta

Diskutuojant apie maisto brangimo priežastis šalia kitų ne kartą minėta dar viena – išsivysčiusių pasaulio šalių, tarp jų ir ES, vykdoma žemės ūkio politika, kurioje gausu rinkos reguliavimo elementų. ES ne kartą buvo raginama atsisakyti priemonių, kurios ribojo pigesnės produkcijos importą į Bendrijos rinką.

Šią savaitę EK pristatė komunikatą, kuriame siūlomos priemonės, galinčios sušvelninti pasaulinių maisto kainų augimą. Tarp jų – siūlymai patikrinti bendrosios žemės ūkio politikos būklę ir tai, kaip ją reikėtų keisti.

ES narės turės apsispręsti, ar pritarti EK siūlymams, tarp kurių numatyta mažinti tiesiogines išmokas daugiausia jų gaunantiems ūkiams, didinti pieno kvotas, o 2015 m. jas visai panaikinti, nebeliks reikalavimo dalį žemės palikti pūdymams. Taip EK tikisi padidinti žemės ūkio produkcijos gamybą ir pamažu pereiti prie rinkos principais pagrįstos šio sektoriaus veiklos.

Stebės prekybininkus

EK pareiškė siekianti įgyvendinti tokią žemės ūkio politiką, kuri leistų padidinti žemės ūkio produkcijos tiekimą, bet nebekištų kojos biodegalų gamybai.

Be to, ketinama nenuleisti akių nuo mažmeninės prekybos sektoriaus – EK narė Mariana Fischer Boel, atsakinga už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, jau anksčiau pareiškė, kad maistas ES brango labiau nei jam pagaminti reikalinga žemės ūkio produkcija.

Komisarės teigimu, yra objektyvių priežasčių maistui brangti, tačiau Komisijos turimi duomenys rodo, kad dėl žaliavos brangimo maistas turėjo brangti mažiau, nei realiai pakilo kainos. „Kai kas gerai uždirba pasinaudodamas padėtimi pasaulinėje rinkoje“, – spėjo komisarė.

Kainos stabilizavosi?

Pastebima, kad per pastaruosius du mėnesius maisto produktų kainų augimas šiek tiek prislopo. Kol kas niekas nedrįsta to vertinti kaip ženklo, kad ateityje maisto produktai pigs. Tikimasi, jog maisto kainos bent jau stabilizuosis ir nebeaugs taip sparčiai kaip iki šiol. Tiesa, kai kurių žemės ūkio produktų, pavyzdžiui, pieno, kviečių, kainos krito nuo pat šių metų pradžios.

Komisarė M.Fischer Boel guodžia ES ūkininkus: „Kainos šiais metais šiek tiek pakrito, palyginti su piku praėjusių metų pabaigoje, tačiau jos yra aukštesnės nei 2006aisiais, ir manome, kad iki tų metų lygio nenukris.“

Žemdirbiams ši žinia reiškia kiek mažesnes pajamas nei pernai, tačiau tikrai didesnes nei 2006aisiais. Mums, maisto produktų pirkėjams, šie komisarės žodžiai reiškia, kad neturėtume tikėtis, jog kainos kris. To nežada ir perdirbėjai bei gamintojai, pabrėždami jau minėtas ilgalaikes priežastis.

Ūkininkai spaudžia

Perdirbėjus spaudžia ir žemdirbiai. Kaip ir reikėjo tikėtis, prie gero gyvenimo greitai priprantama. Ūkininkai nenori taip lengvai atsisakyti didelių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų ir grasina streikais, žada pieną dalyti nemokamai arba pilti į kanalizaciją.

Tačiau, kaip sakė „Pieno žvaigždžių“ vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas, pienininkystė jau seniai tapo labai pelningu verslu, o ne socialiai remtina veikla, kuriai reikalinga valstybės ar Europos institucijų kontrolė. Tas pats liečia ir kitus žemės ūkio sektorius. Pati EK pripažino, kad iki šiol žemės ūkis yra viena labiausiai kontroliuojamų sričių Europoje ir ją bus siekiama nuo to išlaisvinti.

Ar ES, EK, pagaliau Lietuvos valdžia turi būti atsakinga už vienos karvės ar trijų hektarų ūkius? Galbūt. Tačiau kaimo moterėlė, auginanti vieną ar dvi karves, nebus patenkinta, net jei jai bus mokama po 10 litų už litrą pieno, nes tų pinigų vis tiek nepakaks pragyventi.

Jolita Skinulytė
www.klaipeda.daily.lt