Salieras ne tik prieskonis

Į vidurio Europą jis pateko iš Italijos, kur augintas ne tik maistui ar prieskoniams, bet ir kaip dekoratyvinis augalas. Vainikais, nupintais iš sodriai žalių, blizgančių salierų lapų, papuošdavo sportinių rungtynių čempionų galvas. Salierus mėgo sodinti prie karžygių paminklų. Salierų lapų motyvų galima rasti ir ant senovinių monetų.

Pagardina maistą

Salieras – prieskoninė daržovė, kuri mūsų virtuvėje turi tvirtas pozicijas.

Gelsvai pilkšvi mėsingi salierų šakniagumbiai tinka ne tik salotoms ar mišrainėms. Iš jų taip pat galima paruošti antruosius patiekalus, daug jų sunaudojama įdarant saldžiuosius ankštpipirius, pomidorus bei kitas daržoves.

Ryškų kvapą turintys švieži ir džiovinti salierų lapai ar sudžiovinti ir susmulkinti šakniastiebiai – vertingi prieskoniai sultiniams, mėsiškoms sriuboms ar troškintiems antriesiems patiekalams bei marinatams pagardinti. Jaunais jų lapeliais skaninami šaltibarščiai, jais puošiami ir kartu pagardinami kiaušinių, mėsos patiekalai, sumuštiniai.

Kaip prieskonį galima naudoti ir smulkias salierų sėklas. Jomis galima pagardinti dešras, o sutrintų dėti į sriubas.

Auginami visur

Mūsų dienomis salierai auginami visoje Europoje, Azijoje, Amerikoje, Australijoje.

Pagal maistui vartojamas dalis salierai skirstomi į lapinius, lapakotinius ir šakniavaisinius.

Salierai – dvimečiai augalai. Pirmais metais jie išaugina lapų skrotelę ar sultingus lapakočius (lapakotiniai), o šakniavaisiniai – dar ir nemažą mėsingą šakniavaisį. Apatiniai saliero lapai plunksniški, viršutiniai – trilapiai, dantytais pakraščiais, blizgantys. Antraisiais jų auginimo metais išauga beveik 1 m aukščio žiedynstiebis, ant kurio skėtiniame žiedyne pražysta žalsvai balsvi, smulkūs žiedeliai.

Nebijo šalčio

Salierai mėgsta drėgmę, todėl juos auginant reikia gausiai laistyti. Jie atsparūs pavasarinėms šalnoms, o rudenį gali pakelti net 10°C šaltį. Taigi jų derlių galima nuimti vėlai – rugsėjo pabaigoje ar spalį. Lapinių salierų lapus bei lapakotinių kotus galima nupjauti net 2 kartus per sezoną (pirmą kartą – rugpjūčio mėnesį, antrą – rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį). Iš lapinių salierų šaknų, jas iškasus rudenį ir susodinus į dėžutes, žiemą galima užsiauginti šviežių žalių lapų.

Nuimant šakniavaisinių salierų derlių, lapus reikia nupjauti atsargiai, nepažeidžiant gumbų (palikti 1-2 cm ilgio lapakočius), nes pažeisti gumbai blogiau laikosi. Ruošiant gumbus ilgesniam laikymui, reikia nupjauti ir smulkesnes šakneles. Iki pat pavasario šakniavaisius galima išlaikyti kaupuose arba rūsiuose, kur, kad neišdžiūtų, galima susluoksniuoti su durpėmis ar pjuvenomis. Lapakotinių salierų kotai su dalimi lapų ir šaknų sudedami į polietileno maišelius ir laikomi patalpoje, kurios oro temperatūra 0-1°C. Taip juos galima išlaikyti net iki sausio.

Vitaminų krepšelis

Salierai, kaip ir daugelis kitų daržovių, nėra kaloringi. Jų maistinę vertę lemia vitaminai, mineralinės medžiagos, eteriniai aliejai (jų čia susikaupia per 10 proc.) bei panašų į inulino veikimą turintys hormonai. Salieruose gausu K, Na, Ca, P, Fe ir kitų mineralinių medžiagų, vitamino E, šiek tiek vitamino C (38-44 mg/proc.), karotino.

B grupės vitaminų juose yra visas krepšelis. Be vitamino B12, salieruose dar randamas beveik visas B grupės vitaminų kompleksas - B1, B2, B6, pantoteno rūgšties, bioflavonoidų ir kt. Ir nė vieno per daug. Žinoma, kad B grupės vitaminai veiksmingi tada, kai jie esti visi kartu, trūkstant kurio nors, mažėja jų biologinis aktyvumas. O šių vitaminų reikia ir stresų kamuojamiems įstaigų darbuotojams, ir aktyviai sportuojantiems, net ir namų šeimininkėms ar mokyklinio amžiaus vaikams, kurių darbas – mokymasis – nesibaigia tik užvėrus mokyklos duris.

Gelbsti susirgus

Nuo seno žinoma, kad salierai yra ne vien prieskoninis augalas, jie pasižymi labai svarbiomis gydomosiomis savybėmis. Jų lapuose, lapakočiuose ar gumbuose esančios mineralinės medžiagos svarbios širdies raumens stiprinimui. Jie gerina žarnyno peristaltiką (judesius), gydo vidurių užkietėjimą, šalina gleives kosint ar sloguojant, dezinfekuoja ir valo burnos ir ryklės gleivinę, skrandyje ir žarnyne naikina bakterijas ir grybelius, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina jų rūgštingumą, o tai labai svarbu virškinant ir įsisavinant baltymus. Salierai naikina bakterijas inkstuose ir šlapimtakiuose (puiki valomoji priemonė sergant inkstų ar šlapimo pūslės akmenlige), šalina skysčių perteklių organizme (tai žinotina turint antsvorį), aktyvina angliavandenių apykaitą organizme (jiems įsisavinti reikalingi B grupės vitaminai, kurių salierų lapuose, stiebuose ir gumbuose yra daug ir įvairių). Jie taip pat aktyvina smegenų ir visos nervų sistemos veiklą, veikia raminančiai. Juose yra bioaktyvių medžiagų, svarbių gleivinės atsinaujinimui, veikiančių odą, plaukus. Daugiau salierų patartina valgyti linkusiems sirgti reumatu, artritais, pataria gastro.lt

http://www.klaipeda.daily.lt