Aguona

Žmonija nuo seno žinojo ir kitas, narkotines, aguonos galias, t.y. sugebėjimą sukelti įvairias haliucinacijas. Tuo pasinaudoję, gudrūs arabų pirkliai išplatino aguonas Irane, Pietryčių Azijoje, Indijoje. Jie, be to, greitai perprato, kad prie opiumo priprantama ir kad tas mažytis aguonos grūdelis gali jiems atnešti didžiulius turtus. O patekusiems į opiumo pinkles suteikia baisiausias kančias.
Aguona – vienmetis, užaugąs iki 60–120 cm augalas. Sėklos anksti pavasarį sėjamos tiesiai į dirvą ir sudygsta per 10-12 dienų. Aguonos mėgsta augti purioje dirvoje, saulėtoje vietoje. Žydi liepos mėnesį, sėklos subręsta ne vienu metu. Jau rugpjūčio mėnesį sėklos renkamos. Galvutės, kad neišbyrėtų ir neišsisėtų aguonos, pjaunamos, kai subręsta pusė dėžučių ant augalo. Jos surišamos ir džiovinamos šiltoje, vėjo prapučiamoje patalpoje. Iš dėžučių iškrėstos sėklos paskleidžiamos plonu sluoksniu ir padžiovinamos, kad nesupelytų.
Ką protėviai žinojo ir mums paliko
Dar priešistoriniais laikais aguonos buvo auginamos visuose pasaulio kontinentuose, todėl atsekti tikslią jų kilmės vietą nėra taip paprasta. Manoma, kad daržo aguonos tėvynė yra Viduržemio jūros pakrančių valstybės.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad senovės graikai ypač gerbė žemdirbystės deivę, padovanojusią žmonijai aguoną – augalą, raminantį skausmus. Dėl to šios deivės statulos papėdę visad puošė aguonos, o jos žyniai nešiojo aguonų galvučių vainikus. Graikai turėjo ir miego dievą – Hipnozą, o romėnai – Morfėjų, kurie vaizduojami rankose laiką aguonų stiebus.
Be aguonos – ramintojos, yra žinomos aliejų teikiančios aguonos. Iš jų sėklų išspaudžiama 40-50 % aliejaus, tinkančio maistui bei aukštos kokybės aliejiniams dažams gaminti. Aguonų aliejus degdamas mažai rūksta, todėl viduramžiais jis buvo naudojamas apšviečiant deglais pilių koridorius ir menes. Nereikėtų pamiršti ir aguonos, puošnios darželių gėlės, bei konditerių aguonos. Pastaroji mus domina daugiausia.

Kvapas, skonis ir spalva
Šviežios aguonų sėklos neturi išsiskiriančio kvapo. Padžiovintos ir kepiniuose aguonos įgyja malonų, riešutus primenantį skonį.
Šviesios, baltos ar kiek kreminės aguonos labiau populiarios Rytų šalyse, tamsios – Vakarų pasaulyje. Tamsios aguonos naudojamos įdarams, mielinėms bandelėms ar pyragams apibarstyti, taip pat sausainiams ir įvairiems valgiams gardinti. Paskrudintos aguonos – unikalus priedas salotoms, o sudaigintos – puikus sveikuolių maisto ingredientas.

Biocheminė sudėtis, pritaikymas medicinoje
Visose aguonos dalyse kaupiasi alkaloidai – sudėtingos cheminės medžiagos, turinčios stiprų veikimą. Iš 26 aguonose nustatytų alkoloidų rūšių daugiausia susikaupia morfino (farmacijoje naudojamo nuskausminimui ir užmigdymui), kodeino (kosulį malšinančios medžiagos), papaverino, narkotino ir kt., įeinančių į opijaus sudėtį. Opijus – labai nuodinga medžiaga, todėl rinkus ne visai prinokusias aguonas būtina gerai su muilu nusiplauti rankas. Prinokusių aguonų sėklose šių medžiagų yra labai nedaug, todėl valgant prinokusias aguonas pavojus žmogaus organizmui negresia.
Tamsios aguonų sėklos liaudies medicinoje naudojamos atsikosėjimui gerinti, jų dedama į sirupus ar mikstūras nuo kosulio. Aguonų sėklų nuoviru siūloma apraminti dantų ir ausų skausmą.
Kaip ir kur aguonas laikyti
Saikingai vartojant aguonas, patartina jų įsigyti nedideliais kiekiais. Pirkti parduotuvėse, kur jų galiojimo laikas kontroliuojamas, kadangi sandariai uždarytose pakuotėse aguonos patrokšta ir įgyja nemalonų gendančių riebalų prieskonį. Jų atsargas laikyti popieriniuose ar medžiaginiuose maišeliuose tamsioje ir vėsioje patalpoje.

Informacijos šaltinis: http://www.gastro.lt