Cukraus pakaitalai ne panacėja

Besirūpinantieji savo sveikata neretai atsisako cukraus ir vartoja jo pakaitalus. Ar jie iš tiesų pagelbsti? Juk vis dažniau pasigirsta kalbų, kad dirbtiniai saldikliai gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Dvi grupės

Cukrus neturi nei vitaminų, nei mineralinių medžiagų, nei mikroelementų. Valgant daug saldumynų organizmas blogiau išskiria vandenį, patinsta kojos, paūmėja uždegiminės ir lėtinės ligos, alerginiai reiškiniai, kraujyje daugėja cholesterolio, burnoje atsiranda puikiausios sąlygos mikrobams daugintis.

Cukrus rūgština vidinę organizmo terpę, kasa gamina daugiau insulino. Iš cukraus pertekliaus ląstelėse pasigamina riebalai, ir žmogus tunka. Taigi tie, kurie laikosi dietos ar serga cukralige, neįsivaizduoja savo gyvenimo be dirbtinių saldiklių. Tačiau ir neturintiesiems rūpesčių dėl antsvorio, ir tiems, kurių nesutrikusi medžiagų apykaita, cukraus per parą pakaktų apie 50 gramų.

Atrodo, išeitis yra – reikia vartoti pakaitalus. Juk taip magiškai veikia ant kai kurių maisto produktų užrašas: „Be cukraus“. Vadinasi, juos valgydamas nepriaugsi svorio. Tačiau taip toli gražu ne visada būna. Būtina atminti, kad cukraus pakaitalai yra dviejų grupių – natūralios kilmės ir sintetiniai. Diabetikams gydytojai kartais rekomenduoja kaitalioti abiejų grupių saldiklius, o besilaikantiesiems dietos natūralios kilmės cukraus pakaitalai netinka – jie taip pat kaloringi.

Iš vaisių ir uogų

Natūralios kilmės cukraus pakaitalai – fruktozė, ksilitas, sorbitas, vaisių sirupas, manitas, maltitas, palatinitas ir kiti. Jie, kaip ir cuk-rus, gana kaloringi.

Fruktozė gaunama iš vaisių ir uogų, jos yra meduje. Savo išvaizda ji primena cukrų, bet 1,2 –1,8 karto už jį saldesnė.

Fruktozės energinė vertė kaip ir cukraus – 375 kcal 100 g, bet į organizmo ląsteles ji patenka kasai neišskiriant insulino, tad naudinga diabetikams. Šis natūralus cukraus pakaitalas organizmui visiškai nekenksmingas, – teigia visi mokslininkai, nors apie kitus saldiklius taip tvirtai pasakyti negali. Fruktozė stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, tai ypač svarbu vyresniems žmonėms.

Tyrimais nustatyta, kad ji veikia tonizuojamai, tad rekomenduojama vartoti sportininkams, vairuotojams ir visiems, kurie patiria didelius krūvius. Pastebėta, kad šis saldiklis 30–40 procentų sumažina dantų ėduonies riziką.

Tačiau reikia atminti, kad fruktozė vis dėlto didina cukraus kiekį kraujyje, tad sergantieji diabetu turėtų būti atsargūs. Norintieji sumažinti savo kūno apimtis neturėtų pamiršti, kad šis natūralus produktas kaloringas.

Fruktoze galima saldinti kavą, arbatą, kompotus, uogienes. Ji paryškina vaisių ir uogų kvapą, skonį. Per dieną fruktozės nerekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 45 g.

Populiarūs saldikliai

Sorbitas (žymimas E420) buvo pirmą kartą išskirtas iš šaldytų šermukšnių uogų. Jo yra jūros augaluose, obuoliuose, abrikosuose ir kt. Ksilitas (E.967) gaunamas iš medvilnės sėklų ir kukurūzų. Jis beveik toks pat saldus kaip cukrus, o sorbitas saldumo turi kur kas mažiau.

Pagal kaloringumą šie abu saldikliai prilygsta cukrui, pagal skonį nuo jo ne per daugiausia skiriasi. Ir sorbitas, ir ksilitas lėtai prasiskverbia į audinius, todėl neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, organizmas insulino daugiau negamina. Šiuos saldiklius sergantieji cukriniu diabetu gali vartoti nebijodami pakenkti sveikatai, todėl sorbitas ir ksilitas įeina į daugelio produktų, skirtų diabetikams, sudėtį.

Vartojant tuos pakaitalus skrandis išskiria daugiau sulčių, suaktyvėja tulžies pūslės veikla. Sorbitas ir ypač ksilitas naikina burnos mikrobus, taigi sumažėja tikimybė susirgti ėduonimi. Todėl šie natūralūs saldikliai įeina į kai kurių dantų pastų ir kramtomųjų gumų sudėtį.

Sorbitas padeda organizmui mažiau sunaudoti vitaminų B1 ir B6, biotino, pagerina žarnyno mik-roflorą. Kadangi ksilitas ir sorbitas veikia šiek tiek laisvinamai, juos galima vartoti užkietėjus viduriams. Tačiau šių saldiklių iškart suvalgius daugiau nei 30 g, gali pradėti mausti skrandį, pykinti, pūsti vidurius.

Manoma, kad ir sorbitas, ir ksilitas skatina tulžies pūslės akmenligę. Nekenksminga dozė – iki 50 g per parą.

Nerekomenduojama nėščiosioms

Sintetiniai saldikliai – sacharinas, ciklamatas, acesulfamas, aspartamas, sukralozė ir kiti.

Jie už cukrų yra dešimtimis, šimtais, o kai kurie – ir tūkstančiais kartų saldesni, bet beveik nekaloringi ir neturi įtakos insulino gamybai, cukraus kiekiui kraujyje. Daugelį sintetinių cukraus pakaitalų organizmas negali pasisavinti, todėl jie pašalinami su suvirškintu maistu. Tokie saldikliai tinka ir sergantiesiems diabetu, ir norintiesiems sulieknėti. Tačiau dėl šių pakaitalų šalutinio poveikio netyla specialistų diskusijos.

Sacharinas (E954) – beveik 500 kartų saldesnis už cukrų, kartokas. Jo nerekomenduojama vartoti nėščiosioms, nors nėra įrodyta, kad medžiaga gali prasiskverbti pro placentą.

Sacharinas uždraustas JAV ir Kanadoje, nes manoma, kad yra potencialus kancerogenas. Užsienio mokslininkų bandymai su pelėmis įrodė, kad per didelės dozės sacharino gali sukelti šlapimo pūslės vėžį. Dar iki šiol neišsklaidyti įtarimai, kad šis saldiklis sukelia priepuolį tiems, kurių tulžies pūslėje yra akmenų.

Teigiama, kad sacharino paros norma neturi viršyti 5 mg kilogramui kūno svorio.

Šimtus kartų saldesni

Aspartamas (E951) – apie 200 kartų saldesnis už cukrų. Tai pats populiariausias sintetinis saldiklis, bet paprastai jis vienas nenaudojamas, o kartu su acesulfamu, ciklamatu ir sacharinu. Dažnai netgi neįtariama, kad su maistu pasisavinama ir aspartamo. Mat jo dedama į kai kuriuos vaistus, net į vaikams skirtus vitaminus, į dietinius gėrimus – priskaičiuojama apie 6000 produktų.

Organizme aspartamas virsta į aminorūgštį. Produktų, kuriuose yra šis saldiklis, negalima šildyti, nes esant 30 laipsnių šilumai jis skaidosi į formaldehidą (vėžį sukeliančią medžiagą), metanolą ir fenilalaniną. Aspartamo negali vartoti sergantieji fenilketonurija – nepagydoma genetine liga, kai pažeidžiama nervų sistema. JAV jis pripažintas kaip genetiškai modifikuotas produktas ir nerekomenduojamas nėščioms moterims, kenčiantiesiems dėl sklerozės, Parkinsono ligos, diabeto, tuberkuliozės.

Tačiau dauguma mokslininkų tikina, kad saikingai vartojamas aspartamas nėra pavojingas: paros norma – 30 mg kilogramui kūno svorio.

Acesulfamas (E950) – 200 kartų saldesnis už cukrų. Jo paprastai dedama į nealkoholinius gėrimus, ledus, saldainius, tortus, kramtomąsias gumas. Piktnaudžiaujant šiuo saldikliu gali susilpnėti širdies ir kraujagyslių sistemos darbas, galima pakenkti nervų sistemai. JAV mokslininkai teigia, kad acesulfamas gali turėti įtakos atsirasti piktybiniams augliams. Per parą jo leidžiama suvartoti iki 9 mg kilogramui svorio.

Naudingi organizmui

Specialistai mano, kad ateityje bus vartojami tik naujo tipo saldikliai – ne pavojingi, bet naudingi organizmui. Vienas iš tokių – steviozidas. Jis išskiriamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių – stevijų. Tas saldiklis mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujo spaudimą. Jis yra 300 kartų saldesnis už cukrų, bet turi labai nedaug kalorijų. Mokslininkai, darydami su gyvūnais bandymus, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Be to, nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų.

Dar vienas nepavojingas saldiklis – citrozė. Jis gaunamas iš kai kurių citrusinių vaisių luobelių. Ji 1800–2000 kartų saldesnė už cukrų, bet šalutinio poveikio taip pat nepastebėta.

Iš sintetinių produktų pats nepavojingiausias yra sukralozė (E955). Ji išgaunama iš cukraus, bet turi 10 kartų mažiau kalorijų nei jis. Mokslininkai per 20 bandymo metų įrodė, kad šį pakaitalą gali vartoti ir nėščios, ir maitinančios moterys, ir vaikai. Sukralozę gali vartoti ir sergantieji diabetu, nes ji nedidina cukraus kiekio kraujyje, neskatina išskirti insuliną. Tačiau šis saldiklis kol kas brangus, todėl nėra paklausus. Per parą jo galima suvartoti iki 5 mg kilogramui svorio.

http://www.sveikatossodas.lt
"Sekundė"