Straipsniai
Fantazija ledų tema
Rašyti apie tai, kas teikia tau didelį malonumą, be ko tavo gyvenimas netektų daug vaiskių spalvų, atrodo, labai lengva – girk ir apdainuok tai, kas tau patinka, juolab kad daug kas pritars, vieni viešai, kiti slaptai, nes mažai kas nepatiria malonumo skanaudamas ledus, mažai kam ledai nesuteikia pasitenkinimo. Bet iš tikro tiksli ledų – vieno mėgstamiausių žmonių deserto istorija nėra aiški lig šiol, apie tai yra parašyta tiek daug, kad suprasti kur tiesa, o kur graži legenda yra labai sudėtinga. Vienas dalykas yra aiškus – kad visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose įvairių tautų žmonės jautė nenumaldomą poreikį šaltam, gaivinančiam desertui. Taip pat žinoma, kad jau prieš 3 000 metų seniausia žemės rutulyje civilizacija būdama labai išmintinga, galėjo atrasti kažką tokio be galo švelnaus ir tobulo kaip ledai. Kinų ledinis desertas, sniego arba smulkinto ledo mišinys su kvapių vaisių gabaliukais ir granato grūdeliais tirpo burnoje ir tikriausiai būtent jis savo gaivinančia vėsuma skatino intelekto didėjimą ir jausmų aštrumą net tokiam didžiam minties galiūnui kaip Konfucijus, kuris taip pat buvo žinomas ir kaip šaldyto deserto mėgėjas.
Kitoje žemės rutulio dalyje, taip pat garsėjančioje savo indėliu į žmonijos vystymąsį, kultūrą, filosofiją, didysis gydytojas Hipokratas besigydantiems anų metų sanatorijoje Kos saloje rekomendavo sveikatai stiprinti į kinišką šaltą mišinį panašų maistą, tik dar patobulintą „šventuoju saldumu“ – medumi. Romėnai, garsėjantys visokiausių įdomių idėjų importu iš Graikijos, tikrai nepraleido progos pasimėgauti šiuo ypatingu patiekalu. Garsusis Neronas Klaudijus Cezaris apimtas vieno iš nuolatinio pasiutimo priepuolių, įsakė vergams išsirikiuoti vienas prie kito nuo aukščiausių Apeninų kalnų iki imperatoriškosios virtuvės Romoje, perduodant iš rankų į rankas indus su kalnų viršunių sniegu. Sniegą, pasiekusį kelionės tikslą, iš karto maišydavo su rožių vandeniu, medumi ir vaisiais. Bet tuo kariškas išradingumas nesibaigė – ledo luitai, saugomi pjuvenose ir laikomi specialiuose „ledo“ rūsiuose galėdavo sulaukti ir vasaros, kuomet ledų gamybos rodikliai smarkiai šokdavo į viršų, o taip pat stebimai didėjo atšaldyto vandens su įvairiais priedais panaudojimas. Žymusis Romos kulinaras Apicijus savo knygoje „Apie kulijnarijos meną“ aprašo gaiviųjų gėrimų gaminimo receptus, kurių vienas iš ingredientų buvo ledas. Turtinguose antikiniuose namuose buvo populiarus ir toks desertas, kai vietoje persiko kauliuko buvo dedamas ledo gabaliukas. Izraelio karalius Saliamonas savo laiškuose aprašo mėgavimąsį šaldytomis sultymis derliaus nuėmimo metu. Žygių į Persiją ir Indiją metų ir Alesandrui Makedoniečiui teko ragauti ledų. Arabai sugalvojo tokį gaivinantį desertą – labai atsargiai, kad nepažeistų lukšto, ištuštindavo paukščio kiaušinis, į jį įpildavo aromatizuoto vandens ir užkasdavo visai nakčiai į sniegą. Mūsų eros VIII amžiuje į Mekką traukdavo kupranugarių karavanai, pakrauti švariausio sniego nuo Sirijos kalnų viršunių.
Vaisiai, vaisiai, vanduo, cukrus, o kur gi tokių ledų kaip grietininiai arba plombiras šaknys? O čia jau slavai pasidarbavo - vienas mėgstamiausių slaviškų užgavėnių patiekalų buvo šaldytas tarkuotas pienas arba šaldytos varškės, medaus, pieno ir džiovintų vaisių mišinys – visai kitokia pakraipa, argi ne taip?
Ledų istorijos puslapiuose savo žymų pėdsaką paliko ir arabai – jų išradimas tai gaivinantis gėrimas „šarba“, šiuolaikinių šerbetinių ledų prototipas. Tai buvo šaldytų vaisių arba vaisių tyrių mišinys su cukrumi ir neretai su alkoholiu. Viduramžiuose šis receptas pateko į Siciliją ir nuo to laiko transformavosi į „granite“, tokį populiarų pietų Europoje iki šiol. Bet senutė Europa turi būti dėkinga už ledų receptą ne graikams, ne arabams ir ne romėnams – jaunas keliautojas Markas Polo XIII amžiuje neskaitant kitų uoliai saugomų didžiųjų kinų išradimų atvežė ir šalto deserto receptą. Ledų, kuriuos mes valgome dabar, receptas siejasi su Bernardo Buontalenčio vardu – Kotrynos Mediči dvaro ledų tiekėjo.
Šiek tiek pasispiriojusi, bet neatlaikiusi ledų netikėto ir įstabaus skonio Italija palaipsniui tapo ledų sostine. Renesanso epochos metu įspėdama ateitį ir jau palaipsniui tapdama barokine Italija pradėjo gaminti ir barokinio skonio ledus, kurių sudetyje buvo ir pieno, ir sutrintų su cukrumi kiaušinių, kuriuos labai gausiai pagardindavo sniegu.
Ledams gaminti ilgą laiką buvo naudojamas natūralus sniegas ir ledas. Dėl to šis puikus desertas priklausė nuo oro kaprizų ir buvo prieinamas tik labai nedideliam priveligijuotų asmenų bureliui. Viską pakeitė techninė pažanga. Istorija išsaugojo ir vardą to žmogaus, kuris pastebėjo šaldantį salietros poveikį. Apie 1525 metus apie tai rašė savo darbuose Apilijos gydytojas Cimara, o apsukrūs italai jau 1539 metais jau panaudojo salietrą šaldant vandenį ledų gamybai. XVIII amžiuje prancūzų fizikas ir gamtininkas Rene Antoine Reaumur aptiko, kad ledų konsistenciją žymiai pagerina nuolatinis ledų maišymas ir kaip to pastebėjimo rezultatas buvo sukonstruotas pirmos ledų gaminimo aparatas. Visiškas lūžys įvyko 1876 metais, kada vokiečių fizikas Karlas von Linde Amierikiečių rinkai pateikė pirmą ledų šaldymo mašiną.
Jeigu jau prakalbome apie datas, tai šiek tiek pažvelgę į praeitį, negalime nepaminėti siciliečio Francesco Procopio del Cotelli vardo. Šis ponas pirmas pradėjo pardavinėti ledus, o 1686 metais, gavęs „Karaliaus Saulės“ – Liudviko XIV, palaiminimą atidarė Paryžiuje pirmą ledainę – „Cafè Procope“. Tai buvo ledų ekspansijos Europoje pradžia.
Nuo tada kiekviena šalis įrašė ir savo įrašą į ledų istoriją. Grietininių ledų receptą sukūrtas Napoleono III laikais, prancūzų mieste Plombier Le Bem, ilgainiui grietininiai ledai virto visų mėgstamu plombiru, taip pavadintu būtent šio miesto garbei. Austrams ko gero nepatiko ledų spalva, jie nutarė padažyti juos rudai ir pridėjo šokolado. Italai, neįtikėtinų mišinių mėgejai pamanė, kad ledai gan niūriai atrodo – gal galima kitaip? Ogi tikrai galima! Ir leduose atsirado vaisių gabaliukai, riešutai, likeriai, sausainių gabaliukai, net gėlės.
Vieną ypatingai karštą 1904 metų vasaros dieną JAV mieste St Louis ledų pardavėjai pritrūko puodelių ledams dėti. Visai šalia pardavinėjo vaflius, kuriuos greitai susukęs apsukrus vaflių pardavėjas iš karto padavė ledų pardavėjams. Kiti šaltiniai teigia, kad ledų ir vaflių santuoka įvyko 1896 metais Niujorke. Galu gale mums nedidelis skirtumas, būkime dekingi ir vieniems, ir kitiems, nes nuo traškaus vaflio ir ledų derinio mums tik geriau.
Dar neminėjome tokios visų mėgstamos ledų rūšies kaip eskimo – ledai su pagaliuku. Jų istorija taip pat nevienalytė. Dėl autorystės varžosi amierikiečiai ir prancūzai. 1919 metais Christianas Nilsonas sukūrė šokoladu glaistytų ledų receptą ir technologiją, o po 4 metų pritaikė prie jų pagaliuką ir gavo tam patentą. Taip visas pasaulis sužinojo apie „eskimo pyragėlį“. Tuo tarpu kitame žemyne, Europoje tuo pačiu laiku paragavęs vaisinių ledų prancūzų firmos „Žervė“ steigėjas Šarlis Žervė nutarė padengti ledus šokoladu ir kad būtų patogiau užmauti juos ant pagaliuko. Kaip teigia prancūzai, eskimo pavadinimas, atsirado visiškai atsitiktinai. Tiesiog vienas aštrialiežuvis, suvalgęs bent tuziną porcijų ledų žiūrėdamas filmą apie eskimų gyvenimą, ledus pavadino eskimo.
O kaip čia dar nepaminėjus tokio ledų deserto skambiu pavadinimu „Melba“. Australų operos dainininkė Neli Melba, kurios tikrasis vardas buvo Helen Porter Mitchel, paliko pėdsaką istorijoje ne tik kaip puiki dainininkė, viena geriausių visų laikų Lučijos de Lammermur partijos atlikėja, bet ir ledų įkvėpėja. Jos garbei buvo sugalvotas nuostabus desertas, šiek tiek primenantis antikinius ledus – vanilinių ledų rutuliukas persiko puselėje ir aplietas šviežių aviečių padažu.
Ledai siejami su daugelio istorinių asmenybių vardais - ir su tais, kuriuos paminėjome ir su tais, kurių vardų neminėjome, ledai yra ir bus mėgstami beveik visų.
“Verslo labirintas” 2004 Nr. 5/6
Elžbieta Monkevič
Komentarai
skaityti visus (20 paskutinių):Kol kas nėra nė vieno komentaro. Tu gali būti pirmas!
Palikite savo komentarą:
"Patiekalai.lt" pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema,
pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
"Patiekalai.lt" privalo informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę,
religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. Taip pat gali tai padaryti savo iniciatyva.
Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.
PATIEKALAI.LT rekomenduoja
Prisijungimas
Naujausi receptai
Gruziniškas sūrio pyragas "Chačiapuris"
Mažos bandelės su cinamonu
Aštri kalakutiena su daržovėmis
Omletas su sūriu
Lietiniai su varške ir persikų padažu
Plovas (2)
Naminis kugelis česnakinėse
Bulvių plokštainis su vištiena (2)
Krevečių Tempura
"Ledinė" kava
Restoranai
Atsitiktinis patarimas
Kaip apskaičiuoti kūno masės indeksą - KMI = masė kilogramais / ūgis metrais kvadratu (Pvz. ūgis 170 cm, svoris 69 kg. KMI bus 69 dalinti iš 1,7 m kvadratu, t.y. iš 2,89. KMI = 23.88) Kaip įvertinti kūno masę pagal KMI: - KMI < 15 - badaujantis žmogus - KMI < 18,5 - liesas žmogus - 1...
Rekomenduojama knyga
Restoranų paieška pagal virtuves
Šiandien vardadienius švenčia:
Anekdotas
Vyras žmonai ryte:
- Brangioji, kas per bardakas? Atsikeliu naktį, einu į kriauklę nusimyšt, o ten indai nesuplauti!