Imbieras ne tik prieskonis

Tikrasis imbieras (Zingiber officinale) yra tropikų daugiametis žolinis augalas, užaugantis net iki 1 m. Jo lapai lancetiški, labai elegantiški, o žiedai nelabai išvaizdūs, geltoni su violetiniu atspalviu. Vertingiausi (naudos žmogui požiūriu) yra jo šakniastiebiai, besidriekiantys horizontaliai žemėje. Jie esti mėsingi, gumbuoti ir suaugę tarpusavyje sudaro neįprastos, labai įdomios formos grandinę su daugybe plonų šaknų. Būna tamsiai geltoni ir balti.
Natūraliai augančio imbiero dabar jau neberandama. Manoma, kad jis kilęs iš Indijos ar Kinijos, kur, anot šių šalių išlikusių rašytinių šaltinių, maistui buvo naudojamas jau prieš 3000 metų. Mūsų laikais imbieras labiausiai auginamas Kinijoje, Indonezijoje, Šri Lankoje, Japonijoje, Jamaikoje, Malaizijoje, Artimųjų Rytų valstybėse, Australijoje, Tailande, Brazilijoje, JAV ir kt. Kultivuojant plantacijose, derlius pradedamas rinkti po 6-12 mėn. po pasodinimo. Iš hektaro surenkama iki 110 cnt šakniagumbių (vidutiniškai 40 cnt/ha). Tačiau iškasti šakniastiebiai – tai dar ne prieskoniai. Jie valomi, paruošiami panaudojant įvairias technologijas (mirkymą, plikymą ir kt.) ir tik tada įgauna taip mėgstmo prieskonio savybes.

Imbiero skonis ir kvapas
Pjaustant šviežią, tik ką iškasto imbiero šakniastiebį, jaučiamas gaivus ir aštrus citrinų aromatas. Gurmanai tikina, kad maloniausią aromatą turi Jamaikoje išaugintas imbieras. Kokybiški prieskoniai ruošiami Kenijoje. Imbiero, išauginto Afrikoje ir Indijoje, šakniastiebių žievė yra tamsesnė, o pats imbieras kiek kartesnio skonio.
Ištyrus šakniastiebių biocheminę sudėtį, rasta, kad juose yra net 50 % angliavandenių, nedaug riebalų (iki 4%) ir palyginti nemažai (1,2-3,0 %) eterinių aliejų. Pagrindinis eterinių aliejų komponentas yra cingiberonas. Būtent jis ir suteikia imbierui malonų aromatą. Aitroką, sutraukiantį prieskonį teikia dervos, kuriose yra nemaži gingerolio kiekiai.

Panaudojimas maistui
Šviežios imbiero šaknys, kurios nebe naujiena ir mums, ypač populiarios ruošiant indų ir rytietiškos virtuvės patiekalus. Imbiero panaudojimas kulinarijoje ir konditerijoje yra labai platus. Plonais griežinėliais suraikytas imbiero šakniastiebis dedamas ruošiant marinatus ir aštrius patiekalus. Tarkuotu ir kapotu imbieru galima gardinti makaronus, troškintą mėsą. Smulkiai tarkuotas imbieras daugiau tiks keptiems gaminiams, taip pat ir salotoms suteiks švelnų citrinų aromatą. Konservuotas imbieras gali būti puikus užkandis ar priedas aštriems patiekalams. Malonų prieskonį imbieras suteikia žuviai, kitiems jūros produktams, daržovėms, mėsai, žvėrienai. Mėsą jis ne tik aromatizuoja, bet ir suminkština. Imbiero galima dėti į sriubas, padažus.
Imbieru gardinami kai kurie kepiniai. Dar praėjusį šimtmetį imbieras pasidarė neatskiriama dalimi tradicinių, populiarių visoje Vakarų Europoje imbiero meduolių, keksų, sausainių. Jo dedama į džemus, saldainius, saldžius konservus. Anglijoje labai populiarus imbiero alus (Ginger Ale), elis, imbiero vynas. Maltų džiovintų šio augalo šakniastiebių yra visame pasaulyje žinomų kari prieskonių mišinyje.

Imbieras medicinoje
Prieš 150 metų botanikas Kulpeperis maždaug taip aprašė imbiero gydomąsias savybes: „Imbieras skatina virškinimą, sušildo skrandį, gerina regėjimą, jis naudingas vyresnio amžiaus žmonėms (šildo sąnarius), o svarbiausia saugo nuo podagros”. Nuo seno žmonės imbieru gydė meteorizmą, žarnyno spazmus, jo nuoviru malšino kosulį, vadavosi nuo pykinimo ir vėmimo. Rytų šalyse imbierą kramtydavo esant blogam burnos kvapui. Imbieras – gera priemonė nuo jūros ligos. Yra žinoma, kad Karibų jūreiviai, prieš išplaukdami į jūrą, visad kramto imbierą. O imbiero aliejus rado platų pritaikymą parfumerijoje.
Be to, liaudies medicina pataria daugiau imbiero vartoti sutrikus šlapimui, esant kojų pabrinkimams. Jis normalizuoja kraujo spaudimą, padeda persišaldžius, vartojamas sergant angina ir reumatu.

Ar mokame išsirinkti imbierą?
Rinkimės šviežią imbierą. Jis turi nepakartojamą skonį ir kvapą. Tai pikantiškas prieskonis, kurio negali pakeisti joks kitas, netgi džiovintas imbieras.
Perkant patartina išsirinkti stambų šakniastiebį, turintį švelniai sidabrišką blizgesį. Jaunų šakniastiebių odelė esti lygi, plona, prigludusi. Senesnių ji storesnė, kiek primenanti popierių ir šiek tiek atstojusi nuo minkštimo. Pats šakniastiebis kiek lengvesnis už jauno augalo ir atrodo lyg apvytęs. Nereikėtų rinktis raukšlėtų, suminkštėjusių ir lengvų šakniastiebių.
Šviežius imbiero šakniastiebius, juos suvyniojus į popierių (ne polietileno maišelį!), šaldytuve galima išlaikyti keletą mėnesių.

Informacijos šaltinis: http://www.gastro.lt