Kaloringumas

Tirdami maisto medžiagų apykaitą, maisto medžiagų kiekį žymime gramais, o tirdami šilumos apykaitą – kalorijomis. Kalorija tai yra tas šilumos kiekis, kuris vieno litro vandens temperatūrą gali pakelti vienu laipsniu.
Gramas angliavandenių sudegdamas organizme duoda 4,1 kalorijos, gramas baltymų – tiek pat, gramas riebalų – 9,3 kalorijos. Žinodami, kiek kurios maisto medžiagos gramas duoda kalorijų, galime apskaičiuoti kaloringumą. Pavyzdžiui 100 gramų sviesto turi vieną gramą baltymų, 0,6 gramo angliavandenių, 84 gramus riebalų. Taigi, apskaičiavę kiek kalorijų duoda kuri medžiaga, suskaičiuotume, kad iš 100 gramų sviesto gautume 787 kalorijas. Nors cukrus ir sviestas yra labai geri šilumos šaltiniai, tačiau jų vienų vartoti nepatartina, nes cukruje visai nėra organizmui reikalingų baltymų ir vitaminų, o svieste baltymų yra per mažai. Žmogaus kūno temperatūra yra gana pastovi, vadinasi organizmas turi sudaryti tiek šilumos, kiek jos išeikvoja. Žinodami kiek kokių medžiagų turi maisto produktas, ir kiek gausima kalorijų iš tam tikros medžiagos galime suskaičiuoti bendrą kalorijų kiekį, bet, dar tikslesnis būdas šilumos kiekiui surasti – tirti dujų apykaitą. Medžiagas organizme degina deguonis. Kuo daugiau organizme sudega medžiagų, tuo daugiau suvartojama deguonies. Iš suvartoto deguonies ir susidariusio anglies dvideginio galima surasti kiek organizme pasigamino šilumos (kalorijų). Nustatyta, kad žmogus parą įkvepia 625 litrus deguonies, taigi per parą žmogaus organizmas pagamina 3000 kalorijų, tiek pat ir išeikvoja, nes jei tiek neišeikvotų kūno temperatūra pakiltų. Kuo smarkiau žmogaus raumenys įtemti, tuo greičiau vyksta degimas, tuo daugiau suvartojama deguonies ir pagaminama šilumos.
Raumenų darbas paskatina degimo procesus ir šilumos gamybą. Ramiai sėdintis – žmogus, per vieną valandą pagamina apie 100 kalorijų, dirbantis sunkų darbą – nuo 500 iki 700 kalorijų.
100 kilogramų sveriantis žmogus suvalgo nei 50 kilogramų sveriantis žmogus, tačiau tai nereiškia, kad pirmasis suvalgo 2 kartus daugiau. Stambių žmonių medžiagų apykaitą yra lėtesnė; vienam jų svorio kilogramui galima skirti maisto medžiagų mažiau nei mažo ūgio ir svorio žmonėms. Mažų žmonių kūno paviršius skaičiuojant jį vienam kūno svorio kilogramui yra didesnis, o paviršiaus oda yra pagrindinė vieta, pro kurią šalinama šiluma. Taigi maži žmonės turi pagaminti daugiau šilumos, nes jie daugiau jos pašalina. Be to jie yra judresni, jų medžiagų apykaita yra greitesnė, todėl jie skaičiuojant vienam kūno svorio kilogramui suvartoja daugiau maisto medžiagų. Jei svorio skirtumas nėra didelis jiems reikia skirti tokį pat maisto davinį kaip ir stambiems žmonėms.