Kas yra sklindžiai?

Štai čia ir yra didžiausia painiava, ypač ji matosi moterims ir panelėms skirtuose žurnaluose bei Lietuvoje leidžiamuose kulinariniuose leidiniuose. Vertėjai arba žurnalistai, matyti, nelabai gaudosi kulinarijos terminijoje. Kai labiau išmanantis žmogus pavarto šiuos leidinius, tai tik juokas ima perskaičius kulinarijos skyrelius. Argi nejuokinga būtų, jei moterų žurnalai kvepalais rekomenduotų trinktis galvas, šampūnu valyti batus, lūpdažiais braukytis pažastis, o batų tepalu skaistinti skruostus?
Na, bet grįžkime prie sklindžių. Jie visi yra delno dydžio, rusai išmokę iš aukštaičių keptis sklindžius taip juos ir vadino „оладьи“, t.y atsiradę nuo rusiškų žodžių „ладони“, „ладушки“.
Sklindžiams blendinys ruošiamas žymiai tirštesnis, labiau panašus į papločių tešlą, gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis, - būtent taip yra kepami žymieji mieliniai užgavėnių sklindžiai.  Sklindžiai yra vėlesni, tad ir labiau demokratiškesni kulinariniai gaminiai, - jų gamyboje leidžiama visapusiškai pasireikšti kulinarinei vaizduotei, įvairiausių netikėtų sumanymų įgyvendinimui. Čia reikia laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai. Net sklindžių dydis nėra ribojams, - jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, ovalūs, pailgi.
Sklindžiams blendinys gali būti ne tik miltinis, bet ir įvairių daržovių: aguročių, cukinijų, bulvių, kopūstų, morkų, arba jų mišinių (čia tik reikia atsiminti, kad negalima sklindžių vadinti „kotletais“, kaip tai daro „Kviečiu prie stalo“, „Paragaukite“ arba „Skanaus!“ leidėjai. Kotletas yra grynos mėsos nugarinės pjausnys su kauliuku, tik prieš kepant jo negalima net išmušti (cottelet - reiškia kauliukai). Maltinukus, t.y. maltos mėsos ir duonos kepinį „kotletu“ praminė „sovietinio obščepito“ rusų specialistai ir tą pavadinimą atnešė į Lietuvą, ir kurio niekaip negali atsikratyti kulinarijos analfabetai).
Bulvinių patiekalų valgyklose bulvinius sklindžius neišmanėliai vardina bulviniais blynais, netgi bulvinius sklindžius su mėsos įdaru vadina „žemaičių blynais“. Teisybės dėlei, bulviniai papločiai su mėsa yra atsiradę Kėdainiuose, kada kunigaikščiai Radvilos savo dvaruose pradėjo auginti bulves, būtent taip jie ir buvo pradžioje vadinami, vėliau, pamiršus kas yra kas, Kėdainių papločiai virto Kėdainių blynais, o dar vėliau Lietkoopsąjungos, matyt įkaušusių „specialisčių“ dėka sumažėjo iki sklindžių dydžio, tad ir pavardinti buvo „žemaičių blynais“. Kadangi sklindžių gamyboje leidžiama didesnė įvairovė, mat jį galas, lai būna ir bulviniai sklindžiai su mėsos įdaru, bet vadinti juos reikėtų teisingai, - ne blynais, o sklindžiais, tik jokiu būdu ne žemaičių, o kėdainiečių, - tuo vardu, kur jie iš tiesų ir yra atsiradę.
Lietuviškais blynais galima užkariauti pasaulį
Matyt, ne be reikalo blynai vadinami dieviškais, fantastiškais, pasakiškais, imperatoriškais, karališkais, bajoriškais, poniškais ir dar visaip kitaip, nurodant ir pabrėžiant jų stulbinantį skonį, aromatą, ypatingai gražią išvaizdą.
Pažiūrėkite koks žmonių mulkinimas šiandien vyksta mitybos frontuose. Agresyviai plėtojami įvairiausių picerijų tinklai lietuvių nacionaliniu patiekalu šiandien padarė picą.  Ne bėda, kad piceristai naudojasi lietuvių kulinariniu neišprusimu ir begėdiškai plėšia iš jų pinigus, - picos savikaina minimum siekia 2 litus, maximum – 4 litus, o mažaraščiai lietuviačiai už jas moka minimum 10 litų ir maximum 40 litų. Matyt per lengvai lietuviams pinigai ateina, kad prastam maistui tokius beprotiškus pinigus išleidžia.
Bet didžiausia bėda yra ta, kad piceristai, darydami lietuvius picų valgytojais, priklausomus nuo picų, pačius picų valgytojus daro nutukėliais ir amžinais ligoniais, kuriems kraujuje padidėja insulino kiekis, o kūno audiniuose kaupiasi riebalai. Ir kepta tešla, ir mėsa, ir sūris sudaro ypatingai nesveiko maisto derinį, kuris žmogaus organizmas jau nebe įsisavina, o tik viduriuose pūdo, suteikdamas klaidingą sotumo jausmą. Ar ne todėl vietoje grakščių, aukštų, ilgakojų blondinių lietuviaičų, šiandien didmiesčiuose, kurortuose jau regime žemaūges, trumpakojes storuliukes. Pažiūrėkite, kas atsitiko su Lietuvos estrados žvaigždėmis, kurių apnuoginti pilvai jau nebe gražiai gundo, o atstumiančiai virsta, liumpsi šioms bent truputi sujudėjus scenoje.
Pamėginkime paskaičiuoti savo valgomų dalykų kalorijas ir įsitikinti nuo ko šiandien lietuvaitės tunką ir pilnėja:
Lietuvaitėms labiausiai pavojingos yra picos, nes 150 g pati dietiškiausia pica turi 430 kalorijų ir 20 g riebalų;
Šaurma arba lavašas su mėsos arba paukštienos įdaru 150 g turi 370 kalorijų ir 30 g riebalų;
Mėsainis su jautienos bifšteksu 150 g turi 350 kalorijų ir 20 g riebalų;
Dešrainis su pieniška dešrele 150 g turi 288 kalorijas ir 16 g riebalų;
Vienas blynelis su bet kokiu įdaru turi tik 60-80 kalorijų ir nežymų kiekį riebalų.
Jeigu lietuviams prabustų garbės ir orumo jausmai, atsirastų savo lietuviškos kulinarijos, lietuviškos virtuvės supratimas ir noras dirbti, tai ne tik Lietuvoje, bet ir visą pasaulį būtų galima užkariauti lietuviškais blynais, blyneliais ir sklindžiais. Tik reikia žinoti, ką norima gaminti, kokias maitinimo įmones steigti: blynines, blynelines ar sklindines, - tai visai skirtingos maitinimo įmonės.
Blynus ir jų dažinius, lietinius blyneliams, blynelius, jų įdarus ir padažus, sklindžius nėra sunku išmokti gaminti. Per kelias pamokas net kitataučiai, neturį jokių įgūdžių, įsisavina šių valgių gamybos technologijas. Nepaprasto skonio ir aromato, fantastiško grožio bei sotūs, tinkantys net ir labiausiai dietų besilaikantiems valgytojams, lietuviški blynai, blyneliai ir sklindžiai lengvai galėtų užkariauti dideles Kinijos, JAV, Europos rinkas, juolab, kad blynų, blynelių ir sklindžių gamybą galima mechanizuoti, automatizuoti (sovietiniais laikais, t.y. praėjusio amžiaus 80 metais Kapsuke net buvo gaminami sklindžių kepimo automatai), šiuos gaminius galima užšaldyti ir lengvai transportuoti net į tolimiausius Žemės kampelius, drėgniausias atogrąžų šalis, karščiausius Pietų arba šalčiausius Kanados, kad ir Grenlandijos kraštus.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt
arba: vincentas.sakas@takas.lt