Lietuvos Aukštoji kulinarija - Baigmės žodelis cepelinams

Baigiant belieka pridurti, kad tas, kas paragaus bent vieną iš mažulytės dalelytės aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, žemaičių, kuršių, klaipėdiečių valgių ir po to išdrįs teigti, kad Lenkijos žydelio Lietuvon atvežtas cepelinas yra lietuvių nacionalinis valgis, tokio asmens belieka tik gailėtis, - nes jis neturi ne tik liežuvio…
Tačiau cepelinų niekinti irgi nereikėtų, nes Lietuvoje jie yra paplitę, lietuvių skrandžiai su jais puikiai susidoroja (koks nors graikas arba italas galu galuotųsi, o japonas tai jau tikrai numirtų). Lietuvių skrandžiai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, organizmui reikalingų kalorijų, šimtmečiais susiklosčiusių virškinimo trakto sąvybių su pasigardžiavimu ir nauda savo organizmui gali neribotais kiekiais valgyti rūkytus lašinius su duona, bulves su mėsa, aišku, vėdarus su spirgučiais, kugelį su kiaulių kojomis, cepelinus su mėsa ir spirgučių su grietine padažu, taip, kad taukai net per barzdą varvėtų, o patys valgytojai storėtų, pėnėtųsi, plėstųsi į visus šonus ir vaikelius atitinkamai maitintų, tik kiek tai į naudą sveikatai, giminės ateičiai, palikime kiekvienam sulyg savo protu nuspręsti…
Jei lietuviui tai gardu, sotu, tad tevalgie sau į sveikatą ir žyvatą, bet reikia turėti nors kiek supratimo, gailesčio kitataučiams, galų gale net etikos, - negražu ir nekultūringa jiems siūlyti cepelinų arba kaip įprasta pas mus – grūste grūsti savo pamėgtą valgį, - tokio maisto jie ne tik nevertins, nesupras jo lietuviui taip mielų ir garbinamų skoninių savybių, bet ir stebėsis lietuvių kulinariniu neišprusimu.
Daugiau išmanančiuosius apie Lietuvos kulinariją, mitybą, lietuviškus valgius ir gėrimus šiandien yra apėmusi didžiulė gėda, nuoskauda ir pasipiktinimas, kai apie Lietuvos kulinariją plepa, rašo, teigia tie, kas apie ją neturi absoličiai jokio supratimo, tai daugiausia iš kaimo kilusios žurnalistės praktikantės, savo gyvenime ne tik mažai ką skaičiusios, mažai ką mačiusios, bet ir be bulvinių tarkių nieko daugiau nevalgiusios.
Įdomu kas davė teisę moterų ir panelių žurnalams, „Stiliui“ neišprusėliams formuoti klaidingą nuomonę, kad lietuvių nacionalinis patiekalai yra tik bulviniai cepelinai ir „ružavi“ burokėlių šaltibarščiai. Šie rašliavininkai jau 14 metų lyg apsėsti kažkokios nesveikos manijos ne tik lietuvių tautai (ypač naujajai kartai), bet ir užsienio svečiams tiesiog diegte diegia, kad lietuviai yra labiausiai kulinariniai atsilikusi tauta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Net „Lietuvos ryto“ ir ypač Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių vietinės spaudos kulinariniai nemokšos vienas už kitą garsiau gieda, kad Lietuva kulinariniu atžvilgiu yra žemesniame negu nendartaliečiai lygyje, kad lietuviai niekada nėra medžioję ir žvejoję, auginę javų, daržovių, vaisių ir uogų, nepažįsta nė vieno valgomo grybo, miško gėrybių, kad lietuviai niekada nėra auginę galvijų, kiaulių, paukščių, kad lietuviai iš vis nemoka ruoštis maisto atsargų, keptis duonos, pyragų, darytis pieno, mėsos, paukštienos, žuvies ir daržovių valgių.
Pasigauna kaimiško fasono žurnalistė kokius nors užsienio įžymybes, tuoj pat puola juos vaišinti cepelinais ir burokėlių šaltibarščiais (nes pati gyvenime nieko kito nėra valgiusi, ir todėl jai cepelinai yra didžiausia palaima ir apsirijimas), po to garbių svečių klausia, - kokios jie nuomonės apie lietuvių nacionalinius valgius, ir kai šie pasako, kad tai jiems yra nevalgomas maistas, puola gilion depresijon ir gailiai dūsauja.
Spragų išsilavinime turinčioms stilingų žurnalų ir gyvenimo būdo žinovėms siūlyčiau perskaityti A.Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“, kurioje garsusis poetas aprašo ne tik lietuvių bajorų puotas, bet ir kas jau tais laikais buvo auginama daržuose ir soduose…

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel: (46) 35 02 92, mob tel. 8 617 24338.
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt