Lietuvos Aukštoji kulinarija - Užsienietiškų valgių garbinimas

Pastabos apie lietuvių kulinariją

Kita vertus, mužikas - tai ne bajoras, jis neturi įgimto orumo ir garbės jausmo, jam nuo amžių įdiegtas nuolankumas ir savigėda, nemoka gerbti ir didžiuotis savimi, savo darbu, savo sukurtomis gėrybėmis. Pastebėkite kaip lietuviai, išmokę visus aplinkinius kaimynus gaminti vytintas, rūkytas dešras, vokiečius tų dalykų išmokę, juos net dešrių tauta pavertė, dabar keliaklupsčiauja prieš tų pačių vokiečių šlapdešrę, pagarbiai ją vardindami “daktariška” ir visai nesuvokia, kad tik jie vieninteliai visame pasaulyje žino daugiausia mėsos ruošybos technologijų (mėsą mityboje naudoja šviežią, brandintą, nokintą, vytintą, rūkytą, sūdytą, sumaltą į miltus, fermentuotą (raugintą).  Jie vieninteliai visame pasaulyje moka pagaminti skilandį, tą patį, kuris nokinamas ir fermentuojamas (ne rūkomas) šaltuose kamino dūmuose visus metus, darata ir kindziulis taip gaminami trejetą mėnesių.
Žymusis Gigot a la Samogitia, (vieni žinovai kildina iš Vazos parsivežto į Prancūziją Žemaitijos magyro, kiti, - kad Paryžiaus kulinarus garsųjį avienos kumpelį gaminti bus išmokę Lietuvos, studijavusių Sorbonoje, magyrai. Beje ir garsioji Prancūzijos avių veislė Šarolė atginta buvo iš Lietuvos ir iki šiol tebeturi lietuvišką pavadinimą „Šeriotosios“), ne tik Lietuvoje nebežinomas, - lietuviai iš vis nebemoka gamintis pačios skaniausios mėsos - avienos ir ožkienos, bet užtat kaip jie staigiai pradėjo garbinti steikus, nors ant anglių pasikepti mėsą mokėjo ir pirmykštės bendruomenės laikais, ir aukso amžiuje, taip kepdavosi (jei tik turėdavo) mėsą ir baudžiavos laikais, ir smetonmetyje.
Mužikui nė motais, kad steikas, - tai labai prastas piemenų valgis, svarbu, kad jis užsienietiškai pavadintas, o tuo tarpu garsiausi pasaulio kulinarai gastronomams (nemanykit, kad tai sovietinės parduotuvės) ir gurmanams mėsą specialiai brandina, nokina, marinuoja (marinavimas visame pasaulyje suprantamas tik sausas, o ne acte ar vandenyje, kaip yra įteigta sovietinio “obščepito“) prieskoniuose, brangvyniuose, skanina degančiu konjaku. Dabar tuos “steikus” kepa beveik kiekvienoje smuklėje, o populiarios brangiosios užeigos, tai tuos steikus jau pradėjo iš pačios prasčiausios mėsos “kepti”, - ištepa mėsgabalius cheminiais kancerogeniniais mėsos minkštytojais ir, štai, jums tikrai maloniai minkštas “steikas”. Bet parsineškite tą “steiką” namo ir jau atvėsusį pamėginkite jį pasišildyti keptuvėje. Tai, ką pamatysite keptuvėje, daug kam atims norą kada nors skanauti ne savo gamybos “steikais”, ypač, kai jie gaminami iš jautienos. O su jautiena nūnai juokai yra menki....
Ir iš vis, sovietmetis taip sujaukė lietuvaičių supratimą apie maistą, kad šiandien jie patys nebežino, kaip iš šio jovalo išsikrapštyti. Štai, viso pasaulio žmonės valgo kotletus (t.y. nugarinės išpjova su kauliuku), tik vieni lietuviai šį kotletą plaktuvu išdaužo iki popieriaus plonumo, apvelia kiaušinyje ir džiūvėsėliuose it kokį Vienos šnicelį, ir tokį iškeptą taukais prisvilusį niekalą vadina karbonadu, o jį suvalgę dar pusdienį kankinasi nuo skausmų skrandyje. Smetonos laikais net amatų mokyklose būsimosios šeimininkės, ruošiamos ūkininkauti kaime, žinojo, kad karbonadas yra didžioji kiaulienos nugarinė su prieskonių luobele, įvyniota į audeklą, kaitinama sausame anglių karštyje (carbonus - iš čia ir pavadinimas), tam, kad ją būtų galima ilgus mėnesius laikyti ir vartoti, būsimos šeimininkėlės žinojo, kas yra antrekotas, bifšteksas, eskalopas, kotletas, langetas, maltinis, romšteksas, rostbifas, Vienos šnicelis ir t.t., žinojo, kad tik vieni rusai į maltą mėsą deda duonos ir tokį klecką vadina rusišku kotletu, o tikras kotletas tai yra tai, ką sovietiškumo neatsikratę lietuviai vadina karbonadu, t.y. nugarinės pjausnys su kauliuku, tik prieš kepant jo negalima išmušti. (cottelet - reiškia kauliukai). Tokioms sovietinio “obščepito” nesąmonėms išvardinti čia ir vietos neužtektų, bet nemažai painiavos yra įnešę ir kalbininkai, matę ir valgę tik sovietinio “obščepito” “patiekalus”, kurie, nežinodami kulinarijos terminijos, istorijos, technologijos, patiekalų gamybos ypatumų ir skirtumų, sulyg savo neišmanymu ir diletantišku kulinarijos supratimu viską sulygino, apdailino ir pavertė tik jiems vieniems suprantamais valgiais, kurie gerai dera prie lingvistinių taisyklių, bet tampa nesuprantamais ir Lietuvos, ir užsienio valgytojams.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo įdiegiami tik sovietinio “obščepito” valgiai, normos, papročiai, valgių patiekimo ir puošybos būdai, kurių net ir dabar daug kas negali atsikratyti, o mūsų jaunimas, daugiau po pasaulį pasižvalgęs, tokį patiekalų puošimą pašiepiamai taikliai vadina “kolchoziniu - silosiniu”. Rusų ”kulinarės”, mokinusios daugiausia iš kaimo kilusias lietuvaites (vyrams įteigus, kad kulinarija yra ne vyriškas amatas, tapo lengva sunkiam darbui pajungti ir išnaudoti naivias kaimo mergeles), atmetė per daugelį amžių susiklosčiusią Lietuvos nacionalinę virtuvę, jos turtingą istoriją, patirtį, įvairovę, specifiką, priemones ir būdus, savitą virtuvės instrumentarijų ir įrangą.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel: (46) 35 02 92, mob tel. 8 617 24338.
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt