Lietuvos degtinės istorija

Prieš pradedant skaityti šį rašinį apie senovės Lietuvos svaigiuosius gėrimus, įsipilkite į įkaitintą storasienę mažulytę taurelę šlakelį pašildyto iki 50 laipsnių tikro naminio krupniko (tik jau pačiu blogiausiu atveju gali būti Kauno “Stumbro” prastas krupnikas, bet jokiu būdų ne šleikščiai saldus, glicerininis “Vilniaus degtinės” likeris), pauostykite, pajuskite šilumos skleidžiamą aitrų ir įstabų medaus aromatą, gurkštelėkite, palaikykite truputėlį burnoje, pamažu nurykite, stipriai priglauskite liežuvį prie gomurio, kad visais liežuvio receptoriais pajustumėte jo aštriai fantastišką skonį, užsimerkite ir, kai Jus užplūs Lietuvos pievų gėlių kvapai bei išgirsite žolynuose triūsiančių bitelių dūzgesį, plačiau atmerkite akis ir ... jau galite skaityti…

Degtinės atsiradimo priešitorija
Svaigiuosius gėrimus žmonija pradėjo gamintis nuo tada, kai tik ji pati atsirado. Įvairios rasės, giminės ir tautos, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, supančios aplinkos atrasdavo jiems prieinamus būdus gamintis svaigalus. Pirmieji homo bibiens (žmogus geriantysis), matyt, bus atsiradę Afrikoje – pirmosios žmonijos lopšyje, kurios gamta pati pateikdavo įvairiausius augalus gyvūnijai svaigti, o vėliau, nusižiūrėjus, ir žmonijai svaigintis.
Amerikoje ne tik džiunglės išmokė vietinius gyventojus gamintis įvairius svaigalus, ne tik indėnai žemdirbiai mokėjo gamintis svaigius gėrimus iš manijokos, bet net ir dykumoje gyvenantys indėnai svaiginosi iš mėlynųjų agavų vaisių sulčių pagamintais raugais, kurie vėliau tapo ir lietuviams jau žinoma tekila.
Azijoje klajoklių tautos pradėjo svaigintis raugintu kumelių pienų – kumisu, žemdirbių tautos - palmių syvų, bambukų, ryžių ir pan. augalų raugais. Taip Babilone buvo atrastas alus, vynuogių vynas ir vėliau arabų atrasta vynuogių degtinė, pergalingai užkariavę visą pasaulį.
Į Europą svaigiuosius gėrimus atsinešė čia susikrausčiusios indoeuropiečių gentys. Iš visų indoeuropiečių daugiausia svaigiųjų gėrimų mokėjo gamintis baltai, - tai ir kumisas (Lietuvoje buvo gaminamas net iki XIX amžiaus), ir gira, ir alus, ir ypatingas, ekskliuzyvinis baltų svaigusis gėrimas – midus, ir svarbiausiais baltų, o ypač lietuvių išradimas - degtinė iš javų.
Jei Senovės Graikijoje daugiausia būdavo svaiginamasi vynuogių vynu, tiesa atskiestu su vandeniu, nes blogas tonas būdavo gerti gryną vyną, tai romėnai vyną pradėjo gerti ne tik gryną, bet ir išmoko iš rytų šalių gaminti dar stipresnį svaigalą - grapą – degtinę iš vynuogių, o armėnų protėviai urartai – čačą. Į Europą susikraustę bulgarų ir vengrų gentys atsinešė mokėjimą gaminti palinką – degtinę iš slyvų.
Baltų, t.y. lietuvių svaigusis gėrimas degtinė buvo perimta ir kitų žemdirbyte gyvenančių indoeuropiečių, ypač po didžiųjų kryžiaus karų prieš lietuvius. Taip germanai išmoko gamintis iš javų silpną šnapsą, airiai - viskį, o galų palikuonys prancūzai - konjaką.

Lietuviai pirmieji pasaulyje išrado degtinės gamybą iš javų
Kelno geografas Georgas Braunas, 1523 metais išleidęs pasaulio miestų atlasą, trečiajame tome 59-jį planą paskiria Lietuvos sostinei Vilniui. Šalia šio Vilniaus plano atlase labai kruopščiai aprašytas XVI amž. Vilniaus miestiečių gyvenimas. Be karališkųjų Aukštosios ir Žemosios pilies, diduomenės rūmų ir bažnyčių pristatymo, G.Braunas nusako ir miesto prastuomenės (plebso) gyvenimą. Apie Vilniaus miestelėnus G.Braunas rašo: “Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį alaus, degtinės ar midaus išgerti nemokamai ir paskui išeiti. O jeigu jau kas daugiau geria, jeigu pusryčius arba pietus su šeimininku valgo, tada reikia mokėti, tačiau taip mažai, kad iš tikrųjų tvirčiausias vyras už 4 pinigėlius gali nusipirkti tiek maisto, kad jam drąsiai užteks visai dienai”
Pirmieji pasaulyje degtinę iš javų pradėjo varyti lietuviai !!! Kad ir kaip rusai dabar propoguoja, kad, būktai, jie XVII amžiuje bus pradėję degtinės gamybą, nei istoriniai, nei jokie kiti šaltiniai to patvirtinti negali. Bet rusai nesėdi sudėję rankų, - vyksta pašėlęs vajus įteigti visiems, kad rusai būktai yra atradę degtinę. Net lietuviškame internete visokie „propoguotojai“ mažai išprususiems lietuvaičiams mėgina įdiegti, kad degtinė yra rusų atrastas gėrimas. Štai vienas toks šauklys teigia, kad 1174 m. Viatsko metraščiai rašo, kad rusai gamino degtinę. Tai visiška nesąmonė. Visų pirma istorikai jokių Viatsko metraščių nežino, bet jei minima Viatka, tai tais metais Viatkos net nebuvo, - ji buvo įkurta XIV amž., o be to ji priklausė ne Rusijai o Kazanės totorių chanatui, o totoriai sulyg savo religijos dogmomis niekada nei vyno, nei juolab degtinės negėrė ir niekada negamino.
Nesenai, t.y. 2003 spalio 14 d internetinė svetainė Delfi.lt paskelbė dar vieną „sensaciją“, kad būktai degtinę bus atradę rusų vienuoliai Maskvos Kremliuje prieš 500 metų., t.y. 1503 metais. Čia tai jau visiškas nonsensas. Pirma, Maskvos Kremlius visą laiką buvo Rusijos carų rezidencija, o ne koks nors vyrų vienuolynas. Antra, - Rusijoje tais laikais pravoslavų tikyba rusams griežtai draudė gerti įvežamą iš Lietuvos degtinę (žiūr. Lituani M. De moribus tartarorum, lituanorum et maschorum, Basileae.MDCXV). Tad jei kas ir rado Maskvos Kremliaus rūsiuose kelis degtinės butelius, išlikusius nuo tų laikų, tai tikrai yra iš Lietuvos atvežta degtinė, nes ją mėgo ne tik rusų bojarinai, bet ir carai, ir iš lietuvių pirklių pirko bei krovėsi nemažas jos atsargas savo rūsiuose.
Rusai tikros degtinės gaminti nemokėjo iki tol, kol rusų chemikas D. Mendelejevas (1834 –1907 m) neatrado spirito rektifikacijos. Jis taip pat pirmasis pasiūlė spiritą su vandeniu maišyti ne pagal tūrį, o svorį, - ko nūnai nežino Vakarų Europos visokiausių ypatingai prastų degtinių gamintojai. (Nusipirkę kokios nors “gorbačiovkos”, “putinovkos” ar “kremliovkos” niekada nerasite, kad jose būtų vienodas procentas alkoholio, kas įrodo, kad Belgijoje, Vokietijoje ar dar šiaip kur kitur daro iškvaišusiems skirtą “šamurliaką” – prastą spiritą lygiomis dalimis atskiedžia vandeniu, - pijokai ir taip išgers, jie skirtumo jokio nejaučia, tiems svyrūnėliams gi nesvarbu kad vakarietiški alkoholio procentaii irgi pastebimai svyruoja...)
Vandens litras kambario temperatūroje sveria lygiai kilogramą, o spirito litras – 795 gramus. Pati geriausia degtinė pagal D.Mendelejevą gavosi sumaišius 57,94520547 gramo spirito su 600 g vandens. Būtent šita sudėtis ir yra klasikinio stiprumo – 40 procentų, bet ne laipsnių. Laipsniais degtinę, kitus svaigiuosius gėrimus arba vynus matuoja tik visiški neišmanėliai.
Ir senovėje, ir dabar rusai kaimuose degtinės nemokėjo ir nemoka gaminti, - senovėję jie gerdavo perrūgusią girą - “самогон”, “cивуха”, ”брандахлыст ” - 15-20 laipsnių stiprumo svaigalą. Štai kodėl rusai savo svaigalus gerdavo stiklinėmis arba net kibirais… O ukrainiečiai, išmokę degtinės varymo iš lietuvių, bet neturėdami daugiametės patirties, išsivarydavo apie 25 – 30 laipsnių stiprumo balzganą svaigalą “горилка”, turintį savyje visus spiritus ir vandens garus. Ir nors ukrainiečiai net tris šimtus metų išbuvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdžioje, bet taip geros degtinės išsivaryti ir neišmoko. Matyt, pirklių atvežama degtinė iš Lietuvos buvo pigiau nusipirkti, nei pasidaryti, o pasidarymui juk buvo reikalingas ir išmanymas, ir patirtis.
Tuo tarpu Lietuvoje degtinė iš javų buvo varoma jau mūsų eros pradžioje. Girą, alų ir midų lietuviai
d a r y d a v o, o degtinę v a r y d a v o, degindami (kaitindami) specialiai iš javų paruoštą brogą tiek, kad ji jokiu būdu neužvirtų, o išgaruotų degtinė – iš čia ir pavadinimas - DEGTINĖ. (Beje, vienintelis terminas pasaulyje, nusakantis svaigiojo gėrimo gamybos procesą (!), - šis lingvistinis–semantinis argumentas yra archaiškiausias pasaulyje. Wiski – gi reiškia “vanduo” pagal senąją anglo-saksų kalbą. Le de vi – irgi “vanduo” pagal senąją prancūzų-galų kalbą, net prastą vyno degtinę-konjaką vėliau pavadino ne savo vardu, o Konjako miestelio pavadinimu). Senovės lietuviai iš patirties žinojo, kad etilo spiritas išgaruoja 78,3 laipsnių temperatūroje. Net ir dabar geri naminukės varytojai plika ranka nustatinėja ir reguliuoja, kiek reikia deginti (kaitinti) brogą, kad gautųsi švari kaip ašara, be jokių pašalinių (kitų spiritų, fuzelių) kvapų ir priemaišų 60 – 70 procentų stiprumo naminukė.
Tikrieji degtinvariai taip pat žino, kad varant degtinę, nuodingas metilo spiritas išsiskiria anksčiau – prie 71 laipsnio temperatūros. Nūdienos degtinės gamybos technologai, ypač iš Rusijos ir Europos, kur degtinės niekas nemokėjo gaminti, nesupranta, kaip lietuviai senovėje galėdavo rektifikuoti degtinę, ypač kai pati rektifikacija pasaulyje dar nebuvo žinoma ir atrasta.
Lietuvių protėviai pavojingąjį metilo spiritą rektifikuodavo labai paprastai, - degtinės gamintojams šiukštu (tabu) būdavo gerti pirmąjį degtinės kaušą, kurį būtinai reikėjo ir net nūnai reikia paaukoti dievams, išpilant degtinę žemėn. Šis paprotys ir dabar gajus ir būtinas Lietuvoje, - varant naminę degtinę, pirmasis degtinės prilašėjęs kaušas jokiu būdu negeriamas, o per petį išpilamas žemėn, sakant - “Dievams”. Žemaitijos kaimuose net ir šiandien tarp degtinvarių galima išgirsti sakant - “Pirmuoje puodielii atidouk deivulelems”, “Katrus deivams nedoud, tam veizuolaa išvarv”, “ Pirma deivams ont sveikatas, paskiaus i žmogou”, “Douk deivou ont sveikatas, tumet i ons tavei dous”, “Pirmuoje degtinele nupilk deivulelem, je nenupelse, deivaa sveikataa atims”. Kiti spiritai, kurie pradėdavo garuoti aukštesnėse temperatūrose, degtinėn nepatekdavo, nes išmanantys degtinvariai įkaisti brogai iki tokios temperatūros tiesiog neleisdavo. Savaime suprantama tikros degtinės išeiga būdavo žymiai mažesnė (5-6 litrai iš 100 litrų brogos), nei dabartinių niekdarių. Savaime suprantama tikra, gerai išvaryta neturi šleikštaus fuzelių ir pridegimo skonio. Gerai išvaryta degtinė savo organoleptiniais rodikliais artimesnė yra šiuolaikiniai gamyklinei degtinei su vos jaučiamu duonos kvapu, o išoriniais rodiklais daugiau panaši į spiritą, nes vadinamieji “karoliukai”, kurie susidaro paplakus naminukę, rodo, kad ji išvaryta yra neteisingai ir joje yra fuzelių, kitų nepageidaujamų spiritų ir net vandens perteklius.
Šiandien kai kas imasi teigti, kad pirmieji išvarytos naminukės lašai yra patys stipriausi. Matyt, jie niekuomet tų pirmųjų, ypatingai nuodingų lašų tikrai nėra ragavę, kaip ir niekuomet nėra mokęsi varyti tikros naminės javų degtinės. Tie “pranašai” netgi tikina, kad atseit dzūkai netgi kelis kartus naminukę išvaro, - tai irgi neišmanėlių supratimas apie degtinės kokybę. Aišku, jei varant degtinę, ji kaitinama iki tol, kol į degtinę išgaruoja ir privarva vanduo, tai suprantama, kad vandenį reikia dar kartą išgarinti. Bet tai jau ne degtinvarių, o brokdarių bėdos. Ir jei kas kaimuose pasiūlys kelis kartus varytos naminukės, būkite tikri, kad ją varė ne žinovai, o nemokšos.
Apie šitokią Lietuvos naminukės darytojų elementarią ir tik labai didelės praktikos ir patirties padiktuotą ir išmoktą rektifikaciją sužinoję žymiausi Airijos ir Škotijos viskio gamintojai net amo netenka ir žemiai lenkia galvas, degtinės atradimo pirmenybę ir laurus iškart pripažindami tik lietuviams, o airiai (pirmieji Britų salose pradėję gaminti viskį) tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad tai, jog XIII amž. Airijoje vienu ir tuo pačiu metu buvo pradėtas gaminti viskis ir alus, įrodo, kad ši gamyba yra ne šiaip sau spontaniškai atsiradusi, o pradėta iš atsivežtinių receptų, ir, ko gero, iš Lietuvos.
Tas teiginys nėra iš piršto išlaužtas, nes airių legenda, kad būktai šventasis Patrikas airius išmokė gaminti viskį yra ne šiaip sau pramanas. Airių istorikų rasti rašytiniai šaltiniai nurodo, kad viskį ir alų (elį) liaudžiai pradėjo pardavinėti vienuoliai 1250 metais vieną ir tą pačią dieną, vieną ir tą pačią valandą.  (Vien tas faktas įrodo, kad airiai nei viskio, nei alaus nėra atradę, o pradėjo gaminti pagal jau turimą receptūrą). Nebūtų nieko stebėtino, jei ne vienas įdomus faktas – 1236 m. popiežius Grigalius IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, kuriame dalyvavo ir nemažas būrys karingų airių vienuolių. Ir reikia manyti, kad būtent iš šių žygeivių kuris nors ir bus iš Lietuvos parsinešęs alaus ir degtinės gamybos žinias ir receptūras.
Airijos ir Škotijos viskio gamintojai, lankęsi Lietuvoje ir pamatę, kaip degtinė varoma namų sąlygomis beveik kiekviename Lietuvos kaime, pripažino, kad šį metodą žino tik iš rašytinių šaltinių, bet niekaip negalėjo nei suprasti, nei įsisavinti šios senovinės technologijos. Tos, kurią žino kiekvienas Lietuvos kaimo gyventojas ir, suprantama, reikalui esant moka ir sugeba savo reikmėm pasidaryti tikrai geros naminukės.
Beje, jau Lietuvos Statute buvo griežtai reglamentuotas apynių auginimas ir naudojimas. Štai 1588 m Lietuvos Statuto 10 artikule nurodoma, kad „jeigu kas nuskynė arba iškirto svetimus apinynus, ir buvo išaiškintas tą darant pagal įstatymą, tai turi už padarytą nusikaltimą sumokėti 12 rublių grašiais. O jei kas medžių nenukirto, o tik apynius nuskynė, turi sumokėti tris rublius grašiais“. Nemaža apynių, taip pat kaip ir pelynų, stumbražolės, jonažolės, kraujažolės ir kitų kvapiųjų žolynų būdavo naudojama degtinės skonio gerinimui, trauktinių darymui.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt
Klaipėda, 2002-05-12