Vaisinis gundymas

Kaip išspręsti karambolinę averoją (jos gabaliukai, gulintys lėkštėje kaip jūros žvaigždės, tikriausiai džiaugiasi skambiu pavadinimu), ką įvynioti į ličių, iš ko atimti papają, kaip papuošti kryžžiedę (pasiflorą) ir sužinoti gvajavos sveiko maitinimosi principus, dabar nekalbėkime. Neimkime ir kokoso į rankas, nežiūrėkime jam į veidą, į liūdnas juodas akis ir nedūsaukime: „vargšas Jorikas“. Palikime tai vėlesniam laikui, kai, grįžę iš atostogų, ir vėl panorėsime papulti į nuostabų aromatų ir skonių pasaulį.
Kas gali paneigti, kad skaniausi ir kvapiausi vaisiai valgomi ten, kur juos išaugino gamta – įkaitino ir sunokino karšta saulė. Net mūsų draugės braškės, skintos tiesiai iš lysvės (o tai įmanoma tik mėnesį per metus), tokios šiltos ir kvepiančios, žadina visai kitokius jausmus negu snobės, uždarytos plastikiniuose indeliuose, ištisus metus šąlančios prekybos centrų šaldytuvuose.
Nuostabios gamtos dovanos apipintos legendomis, o skirtinga jų interpretacija keičia istoriją. Biblija nutyli, ar Adomas su Ieva bučiavosi, ir tai nekelia jokių diskusijų. Bet nuo neatmenamų laikų įvairių vaisių gerbėjai ginčijasi, ar mūsų protėviai buvo sugundyti citrina, ar žalios spalvos karstelėjusio skonio mažyčiu citrusiniu vaisiumi („ertrog“), o gal tai buvo figa, nes obuolys, teigiama, jau pernelyg proziškai atrodąs, be to, senais senais laikais Palestinoje jis tiesiog neaugęs. Nepaisant to, ar būtent obuolys buvo viso sąmyšio kaltininkas, ar ne, obuoliui priskiriama magiškų galių. Apvali jo forma simbolizuoja vienybę ir vientisumą, t. y. meilę. Padovanoti kam nors obuolį – prisipažinti, kad myli, o ją sustiprina bendros maudynės vandenyje, kuriame plaukioja obuoliai.... Na, apie obuolį, susijusį su daugeliu istorinių nutikimų, galbūt pakaks.
Pasipuošę figos lapais (tada net neįsivaizduota, kad figos lapelis, pritaikytas vienai ar kitai vietai papuošti, atvers kelią į tolimojoje ateityje tokią populiarią meno sritį – drabužių modeliavimą), suspaudę rankoje neįkainojamas figos sėklytes, Adomas ir Ieva iškeliavo iš Edeno ieškoti joms tinkamiausios vietos, kuri labiausiai primintų dieviškąjį sodą. Bet paskui turbūt apsigalvojo, ir, norėdami atkeršyti vaisiui, kuris (vis dėlto kaip mes, žmonės, esam linkę kam nors kitam suversti atsakomybę už tai, ką padarome patys – nors to galbūt ir nesuvokiame) atėmė iš jų nerūpestingą gyvenimą, išbėrė sėklas į kalnuotą vietovę Mažojoje Azijoje – Kariją. Nuo to laiko figmedžiai auga ten, kur tik yra daug saulės ir nors mažytis lopinėlis žemės, netgi – daugiabučiame blokiniame Vilniaus name: visa šeima, laukdama, kada prinoks tas vienintelis vaisius, šildosi kartu su medžiu po lempomis. Bet lotyniškas šio augalo pavadinimas Ficus Carica primena: tai – vaisius iš Karijos. Minėtasis pavadinimas leidžia suprasti ir dar kai ką: figmedis – paprasčiausio močiutės fikuso (ficus) giminaitis, fikuso, kuris kaip Atlantas savo plačialapėmis rankomis laikė vaikystės namų lubas. Tik su figmedžiu gamta labiau pasidarbavo karpydama jo lapus.
Kodėl šis augalas toks išskirtinis, ar tik todėl, kad pakeitė žmonijos istoriją? Ne tik. Figas, dar vadinamas ir vyno uogomis, mes mėgstame ir dėl nuostabaus skonio. Tik nenusiminkite, jei mažas, beveik baltas, žalias ar tamsiai violetinis gumuliukas, kurį nusipirkote kur nors toli nuo jo tėvynės, nepateisins lūkesčių, lai tai neatbaido nuo naujų ieškojimų. Ieškokite. Ieškokite mažų saldžių sprogstančių saulelių, pasislėpusių švelniuose, aksominiuose pataluose. Kol ieškote, draugaukite su džiovintomis figomis.
Prinokęs, sultingas abrikosas su vaikiškai švelnia odele – ypatingas vaisius. Ne veltui prancūzams jis – moteriško seksualumo simbolis. Dieviško šio vaisiaus skonio tikrai negalėsite pamiršti, jei ragavote šio stebuklo vienos iš pietinių šalių turguje, kur lyg Cheopso piramidė, o gal Didžioji kinų siena, vaisius prie vaisiaus ant prekystalių sudėti auksiniai švytintys ovalai. Kai saulės spindulys juos pakutena – išrausta kaip rytietė mergina.
Sakoma, kad abrikosų tėvynė yra Kinija, vietovė kažkur prie Tibeto. Tačiau romėnai juos vadindavo armėniškais obuoliais. Beje, toks yra ir lotyniškas paprastojo abrikoso pavadinimas Armeniaca vulgaris. Vieni šių laikų specialistai laikosi nuomonės, kad abrikosai pradėti auginti Užkaukazėje, kiti teigia, kad prie to prisidėjo Aleksandro Didžiojo žygiai, o dar kiti – į Vakarų Europą abrikosus iš Kinijos atvežė armėnų pirkliai. Senoliai pasakoja, kad, Tamerlanui užėmus vieną iš Armėnijos vienuolynų – Ovanavanką, šventikas užpuoliką pavaišinęs abrikosais. Tik paragavęs Tamerlanas pareiškė, kad šventikas galįs prašyti jo, ko tik norįs. Ir šventikas paprašė, kad Tamerlanas neliestų tiek žmonių, kiek jų tilps pagrindinėje vienuolyno cerkvėje. Tamerlanas sutikęs, nes cerkvė buvusi labai maža. Ir tada į cerkvę pradėję eiti žmonės: jie ėjo, ėjo, ėjo ir galo nebuvo matyti. Įtaręs kažką negera, Tamerlanas pats pažiūrėjęs, kas gi ten darosi: ogi visi įėjusieji virsdavę baltais balandžiais ir išskrisdavę pro cerkvės langus ir viršuje esančią angą, pro kurią taikiais laikais saulės spinduliai patekdavo.
Senovės Rytuose manyta, kad geriausias vanduo arbatai užplikyti – ištirpęs pavasario sniegas, išprausęs persiko žiedą. Kas matė, kaip žydi persikai, sutiks su tuo. Bet ne žiedai ir ne vanduo yra svarbiausi, tikra palaima – įstabaus skonio persikų vaisiai. Pabandykime išsiaiškinti, kur yra persikų tėvynė. Deja, šio vaisiaus pavadinimas „persikas“ (lot. Malum Persicum), rodantis, kad tai – persų obuolys, mus klaidina. Kaip ir visų ypatingų dalykų, taip ir persiko tėvynė yra Kinija, tik atkeliavo jis pas mus per Persiją. Kaip in ir jan susilieja begalybėje, taip, anot kinų išminčių, persikas suliejo moteriškąjį ir vyriškąjį pradus: nuostabus gundantis aromatingas minkštimas – ir kietas, žmogaus smegenis primenantis kauliukas. Vis dėlto persikas – ne tik penas fantazijoms, bet ir labai skanus vaisius. Jis galbūt neturi tiek vertingų žmogaus organizmui medžiagų, kaip kai kurie kiti vaisiai, bet tai, kaip plačiai jis naudojamas įvairių šalių virtuvėse, ilgus amžius gyvuojantys patiekalų receptai įrodo, kad, nors pasaulis be persiko ir nesugrius, bet tikrai praras daug spalvų. Ateinančių kartų atstovams, skaitysiantiems „Iliadą“ ar „Odisėją“, tektų aiškintis, koks čia daiktas tas persikas, o skaitysiantiems O‘Henrį beliktų tik gūžtelėti pečiais, kam dėl kažkokio persiko, kurio užsimanė mylimoji, šaltą vasario naktį reikia iškratyti visą miestą ...

Publikuota “Verslo labirintas” , 2003 Nr. 7/8
Elžbieta Monkevič