Visa tiesa apie arbatą

Apie arbatos atsiradimą mums pasakoja trys seniausios ir gražiausios legendos:

Viena kiniečių legenda pasakoja apie imperatorių Shen Nungą. Jis gyveno apie 2750 metus prieš Kristų. Vieną saulėtą dieną, kai Shen Nungas virė sau vandenį, jam tiesiai į puodą įkrito keli lapeliai nuo krūmo, augusio šalia. Netrukus pasklido nuostabus aromatas, o vanduo įgavo labai subtilią spalvą. Maloniai nustebintas imperatorius tuoj pat įsipylė šio kvapnaus gėrimo į puodelį ir pradėjo juo mėgautis.

Indai sako, kad arbatą jiems atnešė Budhidharma, budistų vienuolis, gyvenęs Pietryčių Azijoje. Budhidharma septynerius metus meditavo ir nė vienos nakties nebuvo užmigęs. Kai šeštais meditavimo metais vienuolį suėmė miegas, jis nusiskynė keletą lapelių nuo šalia augusio medelio. Juos pakramtęs vėl pasijuto žvalus. Vienuolis, nekamuojamas nei nuovargio, nei minčių apie miegą, galėjo toliau tęsti savo meditaciją. Žinoma, tai buvo arbatos krūmo lapeliai.

Japonų legenda pasakoja, kad Budhidharma po septynerių meditavimo metų kartą užsnūdo. Nubudęs jis jautė tokią didžiulę gėdą, kad nusipjovė savo akių vokus ir numetė juos tolyn. Netrukus toje vietoje, kur nukrito jo akių vokai, išaugo du krūmeliai. Ant krūmų augę lapeliai buvo labai dailūs, savo forma panašūs į akių vokus. Manoma, kad šitie krūmeliai yra dabartinio arbatos krūmo protėviai.

Arbatos tėvyne laikoma Kinija. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių.Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose.

Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje (šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija). Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Iki XVII amžiaus buvo gaminama tik žalioji arbata.

XVII amžiaus pradžioje prie Kinijos krantų atplaukdavo pirmieji prekybiniai laivai iš Portugalijos, vėliau – iš Ispanijos, Olandijos. Dažnai arbata vaišinami atvykėliai europiečiai pradėjo ją propaguoti ir savuose kraštuose. Europoje tada dar mažai buvo žinoma apie šią “kinų žolelę”, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių ji naudota… salotoms. Kinija, užmezgusi prekybinius ryšius su Europos valstybėmis, pradėjo eksportuoti “slaptųjų” plantacijų žaliąją produkciją.

Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Arbata veikia stimuliuojančiai, nes joje yra kofeino. Ji gerina mąstymą, nuotaiką, atmintį, mažina nuovargį, didina darbingumą bei fizinį ir protinį aktyvumą. Ji skatina širdies veiklą, gerina šlapimo išsiskyrimą, didina arterinį kraujospūdį, stiprina kraujagyslių sieneles. Arbata palengvina migrenos priepuolį, rekomenduojama esant depresinėms būklėms, hipotonijai (sumažėjusiam spaudimui), pablogėjusiai atminčiai, sergant virškinimo sistemos ligomis. Arbata vartojama ir kaip išorinis vaistas esant saulės nudegimams (kompresai).

Arbata, ypač žalia, labai palankiai veikia virškinimo sistemą, nes sugeba absorbuoti kenksmingas organizmui medžiagas, sutraukia žarnyno gleivinę, gerina žarnyno tonusą. Žalia arbata taip pat gerina virškinimą, stabdo viduriavimą, todėl vartotina apsinuodijus bei sergant įvairiomis žarnyno ligomis.

Anksčiau buvo klaidingai manoma, kad žalioji ir juodoji arbata yra gaminama iš skirtingų augalų. Tačiau skiriasi tik gamybos būdai, kuriuos taikant gaunamos šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Kiekviena šių rūšių turi daugybę savo variantų. Iš viso pasaulyje pagaminama maždaug 3 000 įvairių arbatos rūšių.

Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje - ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos - vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje. Kinijoje dar daugelyje vietų arbata gaminama tradiciniu rankiniu būdu, ypač ruošiant aukščiausios kokybės arbatą. Nuskinti lapeliai džiovinami, po to trumpai apdorojami esant labai aukštai temperatūrai, siekiant sustabdyti bet kokią fermentaciją (arba oksidaciją), dėl kurios lapeliai gali pradėti pūti. Ruošiant arbatą tradiciniu būdu, arbatos lapeliai yra tolygiai paskleidžiami ant bambuko padėklų ir paliekami saulėje vienai - dviem valandoms. Po to lapeliai nedideliais kiekiais yra dedami į specialias keptuves ir greitai maišomi, kol sudrėgsta ir pasidaro minkšti. Taip natūraliai išskiriama drėgmė. Po 4-5 minučių suminkštėję lapai sudedami ant bambuko stalų ir vyniojami į rutuliukus. Suvynioti jie vėl trumpam sudedami į karštą keptuvę ir greitai maišomi. Tada lapai vyniojami dar kartą ir paliekami džiūti. Po valandos lapai pasidaro blyškios žalios spalvos, kuri daugiau nesikeičia. Galiausiai lapai yra rūšiuojami sijojant skirtingo dydžio sietais.

Juodoji arbata yra fermentuojama. Jos gamyboje yra du svarbūs procesai. Pradžioje lapai yra išdėstomi ant pinučių ir laikomi šiltai. Po to jie veikiami labai karšto oro. Nuo karščio lapai pajuoduoja. Atvesę arbatos lapeliai ruošiami pardavimui kaip atskiri džiovinti lapai arba daromi mišiniai.Iš juodosios arbatos ruošiamas stiprokas ir skanus gėrimas, prie kurio mes, europiečiai, jau esame įpratę. Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei kinų ar žalioji arbata, tačiau joje yra daug mažiau kofeino negu kavoje.

Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipsais - lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni.

Raudonoji arbata, afrikiečių vadinama Rooibos, - tai lapeliai ankštinės kultūros, augančios Pietų Afrikos Cedaro kalnuose. Ši raudonos spalvos arbata yra sodraus, salsvoko kvapo. Smulkių, panašių į adatėles lapelių arbata yra malonaus skonio, labai kvapni ir gerai malšina troškulį. Raudonoji arbata - natūralios spalvos. Joje nėra jokių priedų ar konservantų. Arbatoje nėra ir kofeino, nedaug tanino, tačiau gausu mineralinių medžiagų.. Tačiau labiausiai ši arbata vertinama dėl to, kad joje ypač gausu geležies.

Matė - tai bugienio lapų arbata. Jai vartojama 15-os rūšių bu­gienio lapai. Nupjautos šakelės pakaitinamos virš ugnies iki la­pai suvysta ir išsiskiria kvapiosios medžiagos. Matė - neįprastas, egzotiško aitraus skonio, tačiau labai sveikas gėrimas. Šios arbatos tėvynė - Pietų Amerikos pusiau tropinės žemumos. Matė auginama Argentinoje, Brazilijoje, Paragvajuje, jos yra per 200 rūšių. Pamažu matę atranda ir europiečiai, o populiarumą ji pelnė dėl to, kad greitina medžiagų apykaitą, joje beveik nėra kofeino ir kalorijų, todėl padeda norintiems suliesėti.Paprastai mate plikoma nedideliame išskobtame ir išdžiovintame moliūgėlyje, geriama per vamzdelį (anksčiau nendrę). 0,3-1,5 proc. visų mates medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai.