Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį. Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį ir liežuvį. –Kaip tai suprasti?– nustebo šeimininkas.–Paaiškink. –O valdove,– nusilenkdamas pasakė vergas,– kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams. Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui… Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.