Obuolių supirkimas be jokių taisyklių

 Žurnalistinis tyrimas parodė, kad valstybinės institucijos nė nežino, kad šalyje antisanitarinėmis sąlygomis superkami vogti obuoliai.

Sodų siaubimo metas

Pakruojo rajono Butniūnų kaimo gyventojas jam priklausančioje sodyboje rado iškrėstas obelis. Kaimietis teigia, jog vagys išsivežė mažiausiai dvi tonas obuolių ir taip jam padarė per tūkstantį litų nuostolių... Radviliškietis O.P., nuvykęs į savo sodybą Šiaulėnų seniūnijoje, pamatė šiurpų vaizdą: obuoliai buvo nuplėšti su visomis šakomis. Nukrėsta net sodo gale buvusi laukinė obelis, vadinasi, vogta ne savoms reikmėms... Šiaulių rajono Kužių seniūnijoje nupurtyti greta buvę trijų piliečių sodai... Tokiais ir panašiais pranešimais šį rudenį mirga policijos komisariatų kriminalinių įvykių suvestinės. Beveik kiekvieną savaitę užregistruojama po keletą pranešimų apie obuolių vagystes. Neabejojama, jog antrą tiek nuo sodo vagių nukentėjusiųjų nė nesikreipia į pareigūnus, kaip ir toji garbaus amžiaus tytuvėniškė (Kelmės r.), kuri per savo trobelės langą pati matė, kaip trys žaliūkai purtė jos sodelio medžius, į maišus rinko obuolius ir krovė į vežimą, tačiau bijojo išeiti tik į mėnulio pilnaties apšviestą kiemą. "Velniai nematė tų obuolių... Kai kaulus sulaužys, nuostoliai bus didesni", - padarė išvadą senoji, o ryte paprašė giminaičio tuščias likusias obelis nukirsti, kad nebūtų ko svetimiems po kiemą landžioti. Šiluviškė (Raseinių r.) senutė, ryto metą radusi tik šakų prikreiktą sodą ir švariai surinktus obuolius, nė neabejojo, kieno tai "darbas". Ji netgi matė, kaip kaimynas, neturįs nė vienos savo obels, išskubėjo su maišais obuolių, bet dėl šventos ramybės irgi garsiai nuostolių neskaičiavo. Pareigūnai sako, jog šiemet, kaip niekad anksčiau, labai kenčia atokesnių, vienišų sodybų sodai, vagys intensyviai "darbuojasi" kolektyviniuose soduose, kur pridaro dar didesnės žalos, nes mažuose sklypeliuose ne tik obuolius išvagia, bet ir daržoves, gėlynus ištrypia, krūmelius išlaužo.

Įtartini supirkėjai

O paskui sodų derlius keliauja pas supirkėjus. Ar ne paradoksas: šiemet obuolių itin mažai, o maišų su obuoliais - vos ne prie kiekvieno kaimo keliuko krūvos. Bet jokios paslapties čia nėra, nes vagys surenka viską nuo krašto, todėl ir derliaus daugiau "pasidaro". Savininkas dėl maišo kito supirkėjo nė neieškotų. Naudvario kaime prie maišų kaugių lūkuriavęs Kelmės Antanu vadinamas Antanas Samkus sakėsi čia esąs nuo ketvirtos valandos ryto, nors "fura" atvažiuosianti tik apie dvyliktą. Kodėl taip anksti čia atsiradęs? "Tai kad tokiu metu iš sodų obuoliautojai pasipila. Aš jiems padedu iškrauti obuolius, paskui juos saugau, kad kiti jų nepavogtų. Dar paskui aš tuos maišus į "furą" padedu išpilti. Man už tai ant alaus duoda. Aš čia dirbu". Antanas, paklaustas, ar jis tuos žmones, kuriems padeda krauti obuolius, pažįstąs, atsako, jog visokių esama, tačiau tarp jų tikrai daug tokių, kurie niekada savo sodo nėra turėję. Kas tuos obuolius superka, Antanas sakė nežinąs, tačiau ta mašina, kuri atvažiuosianti, būsianti labai didelė. Apie obuolių supirkimą pasidomėti dviračiu atmynusi moteriškė piktinosi, jog supirkėjai niekada žmonėms nepasako supirkimo kainos, o tik mašinos atvykimo laiką: "Kai atveži, tai negi atgal paskui vešiesi? Ir kur dėsi parsivežęs? Tai kiek duoda, už tiek ir parduodi".
Atkampiame Šaukėnų seniūnijos Lykšilio kaime sukrautų obuolių maišų krūvos irgi laukė supirkėjų. Jų pasiimti atriedėjo didelis furgonas, tačiau iš kur jie atvykę, žurnalistams pasisakyti nenorėjo. "Taigi turime tris tonas obuolių, norėtume parduoti ir ieškome, kas brangiau moka", - bandėme provokuoti. "Rodykit kelią ir tuoj pat nupirksim, - atsakė. - Arba skaitykit "Ekspres kontaktą".
Pakražančio kaimo gyventojai sakė, jog prie jų keliuko atvažiuojąs kažkoks supirkėjas iš Šaukėnų, o Butkiškės kaime - kad iš Kražių. Supirkėjų lūkuriavę žmonės teigė nežiną, kur jų obuoliai vežami, tikriausiai - į gamyklas. Vienas jų prasitaręs, jog net į Lenkiją gabens. Žmonės džiaugėsi, kad šiemet už obuolius gerai moka. Pradžioje po 14 centų tesiūlę, bet paskui kaina šoktelėjusi iki 50 centų.

Salietros pudroje

Į akis krito tai, kad obuoliai, kurie šiaip jau yra maisto produktas, superkami antisanitarinėmis sąlygomis. Maža to, kad jie kraunami ant plikos žemės, neretai į purvo pliurzę, bet ir atvežami maišuose nuo trąšų, chemikalų ir visokių nuodų. Kaimiečiai, paklausti apie tokią obuolių tarą, sakėsi nieko blogo čia nematą: "Juk ne patys juos valgysime. Jei supirkėjui neužkliūva, kodėl mes turėtume dėl to jaudintis?"
Dar blogiau, kad tokie dalykai neužkliūva ne tik obuolių supirkėjams (apskritai neaišku, kas jie tokie yra), bet ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, šiaip jau esančiai atsakingai už maisto tvarkymo subjektų priežiūrą. Rodos, Maisto tvarkymo subjektų reikalavimuose gana griežtai nurodoma, kokių reikalavimų privalo laikytis "maisto tvarkymo subjektas", ir gana griežtai apibrėžiama pati maisto tvarkymo sąvoka, tačiau bėda, kad nėra kam tų reikalavimų pritaikyti. Nors tie patys reikalavimai griežtai nurodo, kad "maisto tvarkymo, subjekto patvirtinimo pažymėjimą privalo turėti visi subjektai, tvarkantys maistą", tačiau kelmiškė Maisto ir veterinarijos tarnyba nežino, jog tokių vaisių ir uogų supirkėjų jų teritorijoje esama. "Ne, mes tokių įmonių bei tuo užsiimančių fizinių asmenų savo sąraše neturime. O kadangi neturime, tai niekas jų ir nekontroliuoja", - sakė tarnybos vyriausiasis specialistas, maisto produktų inspektorius Gintaras Banevičius. Jis prisipažino, jog nelengva jiems, dviem žmonėms, sukontroliuoti jau turimus registruotus įvairius 290 objektų, tad lįsti ten, kur juridiškai jiems nepriklauso, jie neturį nei laiko, nei ūpo. "Kai gauname kokį konkretų skundą, tada tiriame, bet paskui kiekvieną gandą tikrai nes ubėgiosime. Be to, į privačią teritoriją mes vieni nė užeiti negalime. Mes ten galime patekti nebent su mokesčių inspektoriumi ar su policija.

Niekas nekontroliuoja

Maisto priežiūros inspektorius labai sklandžiai išguldė visą teorinę dalį, ką reikia turėti, kokius reikalavimus reikia įvykdyti, kad įgytum teisę dirbti su maisto produktais, tarp jų - ir supirkinėti obuolius bei juos transportuoti. Pirmiausia reikia išklausyti higienos kursą, turėti sveikatos pasitikrinimo knygelę, iš Maisto ir veterinarijos tarnybos - maisto tvarkymo pažymėjimą. O kad tokį gautų, obuolių supirkėjas turi turėti obuoliams laikyti tinkamus sandėlius, tų sandėlių sienos ir grindys turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, apsaugotos nuo graužikų ir vabzdžių. Jokiu būdu obuoliai negali būti verčiami ant žemės, jie privalo būti laikomi konteineriuose, atskirti nuo buitinių ir kitokių cheminių medžiagų. Be to, jei kaimietis supirkėjui atveža parduoti daugiau nei 200 kg obuolių, jis turi turėti Veterinarijos tarnybos pažymą, jog vaisiuose nėra pesticidų ir sunkiųjų metalų ir t. t., ir pan. Kadangi tokių subjektų kelmiškių valdose "nėra", tai ir - skalsu kalbos. Lygiai taip, kaip Kelmės mieste bei rajone niekas "nespaudžia" sulčių, t. y. nėra nė vieno registruoto tokio subjekto (jei šias eilutes dabar skaitydami kelmiškiai prunkščia, atsiprašau - aš čia niekuo dėta...). Apie tokį verslą, pasirodo, nieko nežino ir Valstybinė mokesčių inspekcija, ji tik patvirtino, jog rajone nėra tuo užsiimančiųjų. Neužkliuvo tokie dalykai ir Ekonominei policijai. Anot jos, maisto reikalai - Maisto ir veterinarijos tarnybos rūpestis. Taigi trukt už vadžių ir vėl iš pradžių: neregistruoti "subjektai" nusiaubia žmonių sodus, chemikalų maišuose, bala žino kokiomis ligomis sirgdami patys, gabena maisto produktus, už savo verslą nemoka jokių mokesčių, bet visiems viskas yra gerai, nes "subjektas - neregistruotas".
Beje, nepagalvokite, jog mes dabar "tarkuojame" tik Kelmės rajono tarnybas. Anaiptol. Tokia situacija yra visoje Lietuvoje, tik kelmiškiai šį sykį pasipainiojo ant tako. Tą patį radome ir Raseiniuose, ir Pakruojyje, ir Radviliškyje, ir Tauragėje, ir dzūkų sodai, girdėjome, nusiaubti...

Valstietis.lt