Rusai ne tik blynų, bet ir duonos kepti nemokėjo

Kad ir kaip nenorėtų sutikti kai kurie kalbininkai, iš tiesų nėra lietuviškesnio žodžio, kaip „blynas“. Suprantama kai kurių kalbininkų rusofiliškai nostalgiška nuostata vos ne kiekvieną lietuvišką žodį kildinti iš rusų kalbos, - taip jau buvo mokinti, taip jiems yra įdiegtas fanatiškas garbinimas visa ko kas rusiška. Tačiau žinant rusų ir lietuvių kulinarijos istoriją, daugelis dalykų pasisuka visai kitu kampu ir daugelis rusų kalboje vartojamų žodžių parodo savo tikrąją kilmę, būtent baltiškąją, o ne slaviškąją.
Rusų tauta, kaip ir visi slavai, vėliausiai iš indoeuropiečių pradėjo auginti ne tik daržoves, bet ir javus, todėl ir ką nors gamintis iš šių žaliavų maistui ne patys išmoko, o perėmė iš kitų tautų, iš tų tautų, kurių žemėse įsikūrė arba šias tautas išstūmė. Būtent apie tai sako ir šiuolaikinis toponimikos mokslas, netgi rusų akademikai Toporovas ir Ivanovas savo moksliniuose darbuose teigia, kad vietovardžiai, upių, ežerų, kalvų pavadinimai Rusijoje nuo Juodosios jūros pietuose palei Volga iki Kamos šiaurėje ir nuo Volgos rytuose iki Lietuvos vakaruose yra ne slaviškos, o baltiškos kilmės, viršuje iki Ledinuotojo vandenyno yra ne slaviškos, o vengrų-suomių kilmės. Nori to ar nenori rusofiliniai Lietuvos kalbininkai, bet jei patys rusų mokslininkai pripažįsta rusų atsikėlimą į baltų gyvenams sritis, tai ir maisto, maisto ruošybos terminai, ypač žemdirbystės maisto produktų, maisto gaminių, valgių, valgių pavadinimų yra jokiu būdu ne slaviškos, o baltiškos arba vengro-suomiškos kilmės. Žiūrėkite, net iki šių dienų išlikęs rusiškas duonos „хлеб“ (beje, ir lenkiškas „chleb“) pavadinimas reiškia jokiu būdu ne keptą duoną lietuviškąja prasme, o srėbalą, - miltsriubę, rusiškas žodis „хлеб“ yra kilęs iš veiksmažodinės formos „хлебать“ – „srėbti“, nes duoną rusai išmoko gaminti ir kepti žymiai vėliau, nei srėbti miltsriubę, kurią buvo galima gamintis įmaišant trintus arba maltus javų grūdus į šaltą vandenį, arba karštą - verdant miltsriubes, košes, - va, net rusiška „каша“ yra tiesioginis skolinys iš lietuviškos „košė“. Garsieji „pelmeniai“ yra jokiu būdu ne rusiškas terminas, „pelmeniais“ virtinukus su mėsa arba žvėriena vadino komiai, - rusai šį terminą iš komių perėmė ir pasisavino.

Taip yra ir su blynais. Na, nemokėjo rusai kepti blynų, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. O toliau dar gražiau: blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas, atsineštas į Europą iš savo senosios protėvynės. Vieni tik lietuviai tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui. Kitos indoeuropiečių tautos, pav, anglai dar turi išlaikę žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „plinse“, angluose į „pancake“.
Rusai, kaip ir visi slavai, blendinio darytis nemokėjo ir perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t.y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“.
Kai kurie kulinarijos diletantai, rusiškose tradicijose išugdyti etnologai mėgina įrodinėti, kad, atsieit, blynai yra atsiradę tik Rusijoje kaip apeiginis specialus užgavėnių valgis. Jei taip, tada Rusijoje turėtų būti ne „масленица“, о „блиница“, - iš tiesų „масленица“ buvo paskutinė riebaus maisto vartojimo diena, po kurios sekdavo ilgas pravoslavų pasnikas. Aplamai pravoslavų tikyboje metuose net 290 dienų būdavo pasnikaujama, todėl ir rusų virtuvė buvo pati prasčiausia, turinti ypatingai mažai savo nacionalinių patiekalų.
Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt
arba: vincentas.sakas@takas.lt