Bulvė

Valgomoji bulvė (lot. Solanum tuberosum, angl. Potato, vok. Kartoffel) - bulvinių (Solanaceae) šeimos kiauliauogių genties augalas.

Vienmetis žolinis augalas 50-120 cm aukščio, su kuokštinėmis šaknimis. Apatinė stiebo dalis su požeminėmis palaipomis, ant kurių susidaro įvairaus pavidalo ir spalvos stambūs gumbai (bulvės). Antžeminis stiebas žalias, šakotas, su negausiais prigludusiais plaukeliais. Lapai pertrauktinai poromis plunksniški. Žiedai po 10-20 susitelkę į viršūninius žiedynus. Vainikėlis baltas, violetinis, rausvas. Uoga stambi, žalia, su daugeliu sėklų kiekviename lizde. Žydi birželio - rugpjūčio mėn. Mėgsta lengvą žemę.

Kilmė

Bulvė - gana plačiai auginama kultūra. Sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug veislių. Laukinės arba savaiminės bulvės auga Pietų Amerikos Andų kalnuose, kur jos buvo svarbiausias maisto produktas. Nuo senų laikų vietinių gyventojų indėnų auginamos Čilėje, Ekvadore, Kolumbijoje, Bolivijoje, Peru, Argentinoje. Inkų civilizacija augino apie 200 veislių bulvių.

Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). Netrukus gumbai pateko į botanikos sodą Olandijoje, kur jos buvo auginamos ir platinamos kaip dekoratyviniai augalai, tačiau suprasta, kad augalo gumbai maistingi, gero skonio, tinka mitybai. 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai pradžioje buvo vadinami triufeliais (pranc. truffe). Nuo 1651 m. bulvės pradėtos auginti maistui. Tai pirmieji padarė vokiečiai. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744 - 1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.

Į Lietuvą bulvės pateko Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696-1763) laikais. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi žemdirbiai.

Sudėtis

Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24% krakmolo, 2% augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų - kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B, C, PP, U, folinės rūgšties, karotino .
Žaliose augalo dalyse ir pažaliavusiuose gumbuose yra iki 0,07% nuodingo alkaloido solanino.

Vaistinės augalo savybės

Gydimui, kaip ir maistui, naudojami tik kokybiški, nepažaliavę gumbai.
Kalis, esantis bulvių gumbuose, skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl tinka inkstų ir širdies ligomis sergančiųjų dietai.
Šviežios bulvių sultys padeda nuo gastritų su padidėjusiu rūgštingumu, vidurių užkietėjimu, sergant skrandžio opalige: stabdo skrandžio sulčių išsiskyrimą, padeda surandėti opoms. Rekomenduojama gerti po 1/2 stiklinės sulčių 2-3 kartus per dieną pusę valandos prieš valgį.
Bulvių sultys padeda mažinti kraujospūdį, sergant hipertonija. Tačiau taip gydytis galima tik pasitarus su gydytoju.
Trintomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai, egzemos.
Bulvių garais gydomas viršutinių kvėpavimo takų kataras. Kvėpuojama ką tik išvirtų bulvių garais.
Kosmetologai siūlo dėti maitinamąsias bulvių kaukes, kurios tinka labai sausai arba saulės nudegintai veido odai. Su lupenomis išvirtos bulvės sutrinamos su grietine, ir šilta košele lygiu sluoksniu tepamas veidas.