Ar prekybos centrai turi ateitį?

Indrė Kleinaitė (ekonomistė, Darnaus vystymosi specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė), „Atgimimas“, 2005 m. gruodžio 6 d.

Šeštadienio rytas. Po rytinės kavos puodelio Londone gyvenantis australas Richardas išskuba į ūkininkų turgų.

Besišnekučiuodamas su ūkininkais apie orą, derlių bei ekologiško ūkininkavimo ypatumus, jis nusiperka ekologiškai išaugintų daržovių, vaisių, išsirenka vištienos sekmadienio pietums, susiranda naminio sūrio bei retesnės rūšies vyno, ką tik iškeptos duonos bei dar spėja paskanauti visokiausių skanėstų.

Kiekvienas ūkininkas išdidžiai kalba apie savo rankomis užaugintą ir pagamintą produkciją bei ragina pirkėjus ragauti. Pasidėjęs pilnus krepšius, Richardas išgeria arbatos bei pasišnekučiuoja apie kulinarines gudrybes su taip pat į turgų atskubėjusiu kolega.

Anksčiau Richardas buvo užkietėjęs prekybos centrų lankytojas. Kiekvieną vakarą po darbo jis prisipirkdavo pusfabrikačių ir pasišildydavo mikrobangėje. Jis nei žavėjosi, nei bodėjosi sterilia prekybos centrų aplinka, nuo monotoniško darbo pavargusiomis pardavėjomis, didelėmis kainomis bei įkyria reklama. Tuomet jis tiesiog nežinojo, kad gali būti kitaip. Kol jo kolega prancūzas įtikino vieną šeštadienį palaikyti jam draugiją ir apsilankyti ūkininkų turguje. Richardas buvo sužavėtas ir nuo tol kiekvieną šeštadienį lankosi turguje. Kaip jis pats sako, „mano suvokimas apie maistą labai prasiplėtė”.

Richardas nėra vienintelis atradęs ūkininkų turgų. Anglijoje bei visoje Vakarų Europoje atgyjantis ir klestintis ūkininkų turgus yra puiki alternatyva prekybos centrams. Kate de Selincourt savo knygoje apie globalią maisto sistemą teigia, jog prekybos tinklai turi daug užslėptų aplinkosauginių ir socialinių sąnaudų.

Prekybos tinklai, reikalaudami iš tiekėjų ilgo galiojimo laiko, pigių, patraukliai supakuotų produktų iš viso pasaulio kampelių, skatina intensyvią monokultūromis pagrįstą žemdirbystę, sintetinių konservantų naudojimą, aplinkai žalingų pakuočių gamybą bei transportavimą. Visi šie veiksniai lemia pačių opiausių aplinkosauginių problemų didėjimą. Prastėja dirvožemio kokybė, nyksta bioįvairovė, prastėja žmonių sveikata dėl nevisavertės mitybos, auga gamtoje neyrančių atliekų skaičius, užterštumas ir klimato kaita.

Socialinę žalą įvertinti yra sudėtingiau, tačiau Kate de Selincourt atkreipia dėmesį į tai, jog, konsoliduodami rinką, prekybos tinklai iš verslo išstumia smulkius ūkininkus, gamintojus ir mažas parduotuvėles, kurios tenkina nišinius rinkos poreikius. Taip yra žalojamas individualus verslumas bei kūrybiškumas. Vis didėjančios prekybos tinklų galios rodo, kad ūkininkai – žaliavos tiekėjai – gauna vis mažesnę dalį to, ką vartotojai išleidžia apsipirkdami prekybos centruose. Taip yra skatinama regioninė nelygybė.

Kaip atsvara prekybos tinklams bei jų daromai žalai yra ūkininkų turgus. Tokio turgaus sėkmingumą rodo skaičiai. Pavyzdžiui, Anglijoje 1996 metais tokio turgaus iš viso nebuvo. Dabar yra skaičiuojama daugiau nei 420 ir pardavimas siekia 166 mln. svarų sterlingų. Kasmet 15 mln. žmonių apsilanko ūkininkų turguose.

Pirkėjus vilioja ne tik mažesnės kainos, bet ir vertybės, kuriomis vadovaujantis yra organizuojami šie turgūs. Tai ne tas pats mūsiškis Kalvarijų turgus, kuriame vyrauja importuotų produktų perpardavinėtojai, o pavieniai ūkininkai yra nustumti į šoną ir ignoruojami. Tiesioginio turgaus esmė yra ta, kad jame prekiauti gali tik ūkininkai ar smulkūs gamintojai, pirmenybė teikiama sezoniškumą atitinkančiai vietinei produkcijai. Taip yra išvengiama ilgų „maisto mylių” ir dėl to didėjančio užterštumo. Tokia sistema neskatina kuo didesnio gamtoje neyrančių pakuočių bei cheminių konservantų naudojimo. Kol prekybos centrai išleidžia milijonines sumas stengdamiesi privilioti pirkėjus, tiesioginis turgus remiasi tik siūlomų produktų kokybe, todėl kainos yra mažesnės.

Tiesioginis turgus yra stiprus postūmis vietinei ekonomikai stiprinti. Pirkėjas nepermoka už produktus, o ūkininkai gauna didesnę dalį kainos. Pinigai, išleisti tokiame turguje, pasilieka toje aplinkoje, skatina vietinius verslus. Tai yra itin svarbus veiksnys gaivinant kaimo gyventojų ekonominę gerovę. Taigi, siekiant spręsti aplinkosauginius ir socialinius klausimus, tiesioginis turgus yra puiki alternatyva dabartinei sistemai, kuri yra padiktuota didžiųjų prekybos tinklų. Tai yra akivaizdi nauda ne tik aplinkai, bet ir vartotojams bei vietinei ekonomikai.

Valstybė galėtų siekti tiesioginio ūkininkų turgaus mezgimosi ir plėtros Lietuvoje. Centralizuotą prekybos tinklų įtaką nėra neįmanoma decentralizuoti ir užtikrinti darnesnę regioninę plėtrą. Populiarėjant darnios plėtros koncepcijai, prekybos tinklai turės iš esmės transformuotis norėdami išlikti ilgalaikėje perspektyvoje ir bent iš dalies vadovautis atsakingo verslo principais. Vargu ar vartotojai, labiau informuoti apie aplinkosauginę ir socialinę prekybos tinklų žalą, liks ištikimi, ypač kai turės realią alternatyvą prekybos tinklams – tiesioginį ūkininkų turgų.